Istorijų, kurias pamena ir kūnas, galia santykiui

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiais metais bent kartą per savaitę teko vesti seminarus ar skaityti pranešimus labai skirtingoms auditorijoms. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę pasiryždavau dar kartą įveikti įvairias baimes bei kompleksus ir bent pusvalandžiui (o kartais ir net šešiom valandom) tapti atvira ir pažeidžiama kitiems žmonėms.

Tą pažeidžiamumo jausmą stipriausiai išgyvenau prieš mėnesį, kai vedžiau net penkis užsiėmimus mokiniams, tėvams, mokytojams mokykloje kurią baigiau. Visą savaitę prieš užsiėmimus nieko negalėjau valgyti. Kad ir kaip žinojau, jog pavalgyti privalau, į burną negalėjau įdėti nei kąsnio. Vien pažvelgus į maistą burnoje pajusdavau pasišlykštėjimo jausmą, o skrandis dar stipriau susitraukdavo. O vedant užsiėmimus jaučiau, kaip virpėjo tiek kojos, tiek rankos. Net klaidas dariau ne tik praleisdama raides. Rodos, buvau ne savimi.

Tačiau aišku, kai tik pradėdavau dalintis savo patirtimis, žiniomis, įžvalgomis, atsigaudavau ir visas baimes pamiršdavau. Svarbiausia buvo – dalintis. Tačiau po visų šių užsiėmimų jaučiausi kaip niekad stipriai išsekusi. Visas kūnas buvo krečiamas drebulio, nors joks gripas nekamavo. Ir norėjau – tik miegoti.

Paradoksas tame, kad visų šių užsiėmimų metu ir kalbėjau apie jausmų įtaką mūsų kūnui ir mintims. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, jei juos užslopiname. Ir kas vyksta gyvenime, jei nepriimame savo išgyvenimų. O mano kūnas pasakojo savo istoriją, kas būna, jei nedrįstame kalbėti apie savo išgyvenimus.

Ne, aš tikrai nebebijau prieš visus prisipažinti, kad jaudinuosi. Nebaisu net pasakyti, kad ne viską žinau ar pripažinti padarius klaidą. Bet tuo metu mano kūnas kalbėjo apie jausmus, kuriuos išgyvenau mokydamasi savo mokykloje. Jis labai lengvai vėl prisiminė tas akimirkas, kai bijodavau eiti į mokyklą. Kai baimindavausi prabilti ir būti išjuokta. Ir labiausiai visada bijojau ne bendraamžių patyčių. O mokytojų. Tiksliau anglų ir rusų kalbos mokytojų. Nes mano “padargai ne tokie“, „tarimas per minkštas“, „daug geriau kalbu, kai nešioju plokštelę“, „geriau gal iš viso nekalbėk“. Sulaukdavau ne tik šių komentarų, bet ir nuolatinių pašaipių pakartojimų, kai nepavykdavo gerai ištarti žodžio ar sakinio. Pamenu, net sapnuodavau, kaip toli toli tas mokytojas pasiunčiu. O mokykloje iš tiesų ir tylėdavau. Nes man taip buvo sakoma.

Užtat mano kūnas ir po vienuolikos metų drebėjo eidamas į mokyklą. Nes jis viską prisiminė. Ir stipriai išgyveno. Visu tuo pasidalinau su kita anglų kalbos mokytoja. Ji man niekada nedėstė, bet savaip buvo mano mokytoja. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Bet dabar gali padėti kitiems.“  Šie žodžiai taip stipriai suskambėjo mano viduje ir supratau, jog kiekviena patirtis, kad ir kiek skaudi būtų – praturtina.

Paklausit, kodėl visu tuo dalinuosi? Nes norėjau pasakyti, kad kartais sakinio „Aš jaučiuosi…, kai tu…“ (kurio taip moko ne tik psichologai) nepakanka. Kartais tam, kad taptume artimesni savo antrajai pusei, draugams ar kitiems artimiesiems, turime papasakoti visą istoriją. Istoriją, nuspalvintą tikrais jausmais, išgyvenimais ir patyrimais. Nes tada gimta tikrasis supratimas.

Ir tai įrodė praėjusį trečiadienį vestas užsiėmimas pirmo kurso psichologijos studentams. Aš atvirai dalinausi, kaip atrodo psichologo darbas. O jie atvirai klausinėjo. Ir praėjus mūsų pusantros valandos pokalbiui jie sakė: „Pagaliau reali istorija, o ne dar viena teorija iš praktiko lūpų. Gera girdėti, kad kartais užduodat tą „kodėl?“ klausimą, nors vadovėliai ir draudžia. Gera sužinoti, kad ir psichologai klysta. Gera suprasti, kad kartais ir psichologai bejėgiai.“ O po šių žodžių visi kažkaip išėjome su palengvėjimu.

Norėtųsi ir jus paskatinti dalintis sava istorija, bet šį kartą to neprašysiu. Žinau, kad kiekvienam ateis savas laikas pasidalinti sava istorija. Tik žinokim, kad tiek pasidalintas, tiek slepiamas, tiek pamirštas istorijas visada prisimena mūsų kūnas ir kai reikės, apie jas primins.

 

Reklama

Nutylėjimai, kurie saugo nuo skausmo ir kuria iliuzijas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Pastaruoju metu vis tenka konsultuoti klientus, kurie ne kartą lankėsi pas psichiatrą, kurie jau ne vieną mėnesį, o kartais ir ne vienerius metus gyvena su žinojimu, kad turi psichiatrinę diagnozę. Bet kai paprašau papasakoti apie savo ligą, dažniausiai dauguma mažai ką gali papasakoti. Jie tiesiog žino, kokia jų liga. Priežasčių, kodėl jiems sunku kalbėti apie šią diagnozę yra daug. Bet svarbiausias faktas – mažai ką gali papasakoti. Nes jei nežinai, kuo sergi, kaip tu gali išmokti su tuo gyveni? Kaip tu gali padėti sau gyti? Kaip tu gali iš viso tada mokytis rūpintis savimi? Juk daug ko nežinai.

22730127_909101492589069_3978963564722799087_n.jpg

Bet juk dažnai sakoma, kai supranti tiesą, tavo istorija pasikeičia. O kai tavo istorija keičiasi, transformuojasi ir tavo gyvenimas. Tačiau tų mažų ar didėlių bėgimų nuo realybės aptinku daug. Va beklausydama naujausios „Moterys kalba“ laidos nugirdau, kaip mama, netekusi savo vaiko, buvo net skatinama neiti į laidotuves. Juk tiek daug SKAUSMO. To paties skausmo vengiam ir nepasakodami vaikams apie artimojo žmogaus mirtį. Ir kartais net kurdami istorijas, kur dabar yra žmogus, kurio šeima neteko.

Su nutylėjimas vaikai susiduria ir klasėje. Jei klasėje kažkas apsistumdė, vienas kitą užgauliojo ir net vienas kitam trenkė, dažnai apsimetame, kad tai nevyksta. Rodos, kad suaugusieji to klasėje nepastebi, nes nekalba. O tik paskatinus apie tai, kas vyksta, kalbėti, pirmiausiai susilauki mirtinos tylos. Nes apie tai kalbėti NEJAUKU. Bet reikia! Nes tik taip vaikams parodysim, kad rūpi.

Parodysim, kad mes patys sau rūpime. Nes pasakykite, kiek kartų darėte darbus iki išnaktų, nes negalėjote pasakyti, kad neturite laiko? Kiek kartų pykote, bet nieko nesakėte, nes bijote įskaudinti? Ir kiek kartų nepasakėte, kad mylite, nes bijojote sulaukti neigiamos reakcijos? Kiek kartų kito žmogaus neapkabinote, nors norėjote, bet neišdrįsote? Kiek kartų norėjote pasakyti komplimentą nepažįstamajam, bet nutylėjote?

Jei sudėčiau visus savo atsakymus, suskaičiuočiau tūkstančius kartų. Ir sutinku su tais, kurie teigia, kad kartais reikia mokėti patylėti. Mokėti patylėti, kad nepakenktum sau. Mokėti patylėti, kad nesužeistum kito. Mokėti patylėti, kad išgirstum. Mokėti patylėti, kad suprastum. Mokėti patylėti, kad būtum pastabesnis.

14947828_977729779030367_3823016078201378162_n.jpg

Bet būtent dėl tų pačių priežasčių kartais reikia mokėti prakalbėti. Užtat aš taip džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jau trejus metus drauge su vaikais aptariu „Nepatogaus kino“ festivalio filmus ir kalbu apie tai, ko kartais neišdrįstu net savo draugų paklausti. Apie lytinę orientaciją, gyvenimą su neįgaliu žmogumi, pasirinkimo laisvę, santykius su tėvais. Ir jau Fibė iš „Draugų“ seniai buvo įrodžiusi, aš tik sulaukiu patvirtinimų su klausimu „O tu rytoj būsi čia?“, kad vaikai mėgsta kalbėti apie tai, ko suaugusieji kartais bijo.

Taip, norint prabilti, reikia daugiau pasirengimo ir nusiteikimo nei nutylėjimui. Bet prieš nutildami visada sau užduokit du klausimus: ką gausit ir ką prarasit, jei nutilsit? Ir tada pasirinkit. Nes nutylėjai suteikia galimybę prisigalvoti ir kurti iliuzijas. O prabilimas leidžia suartėti su kitu žmogumi. Nes jūs abu tada dalijatės skausmu ir nejaukumu.

Tad ką pasirinksite šį kartą?

Dvi tikrosios priežastys, kodėl nustojame sportuoti

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien noriu kreiptis į tuos, kurie iki šiol mano, kad yra „bevaliai“ ir „tinginiai“. Ir tokiomis etiketėmis apdovanoja save kasdien už tai, kad vėl nepradėjo sportuoti. O juk pradėti sportuoti taip paprastą – „tereikia pradėti sportuoti ir nenustoti“. Tikriausiai būtent toks patarimas pirmiausiai iškyla tik pradėjus save vadinti „tinginiu“ ir „bevaliu“.

Žinot, aš pradėti sportuoti bandžiau tikriausiai kasmet bent po kelis kartus nuo 14 metų. Paskaičiavus gaunasi kažkur apie penkiasdešimt bandymų. Ir bėgiojau, ir lankiau aerobiką, ir sporto salę, ir namuose bandžiau sportuoti, ir grupines išbandžiau, ir… Tačiau ateidavo akimirka, kada sustodavau. Dažniausiai pasiteisindavau, kad vėl daug darbų ir visur nespėsiu. Kol per paskutinius dvejus metus supratau, kad sportas man yra nuolatinis lipimas per savo baimes. O kartais sportuodama net išgyvenu rimtą nerimą.

Šiandien ryte, sportuojant reikėjo atlikti pratimą ir aš jo negalėjau daryti. Ne dėl to, kad jis toks sudėtingas. Sudėtingesnių teko padaryti. Tačiau dėl to, kad baisu. Labai baisu. Jauti kaip ima širdis krūtinėje šokinėti ir rodos tuoj iššoks. Supranti, kad jau nebekvėpuoji, nes taaaaip baisu. O akyse tvenkiasi ašaros, nes jau net nepradėjęs bijai suklupti ir pargriūti.

Ir tai nėra pirmas kartas. Ne kartą sportuojant sukosi galva, pykino, savo širdies plakimą girdėjau labiau už muziką ir vos pastovėdavau. Ir tai vyko ne dėl silpnos sveikatos, o iš baimės.

Neapibrėžtumo baimės

Kiekvieną kartą sportuodama susiduriu su didžiuliu neapibrėžtumu, su nežinojimu, kokį šį kartą pratimą teks išbandyti, kiek teks atlikti šuoliukų, o kiek tų nelemtųjų „burpių“. Vis suabejoju: ar teks suprasti, kad mano kūnas stiprus? Bet gal kaip tik suprasiu, kad nemoku paskirstyti savo kūno svorio? Gal turiu per mažai jėgų? O gal iš viso esu silpna?

Pažeidžiamumo baimės

Kai supranti, kad esi silpnas, turi per mažai jėgų ir dar sunku valdyti savo kūną, pasijauti tokia pažeidžiama. Daug labiau pažeidžiama, nei dabar rašydama jums šį tekstą. Nes aš trenerei ir dar kokiems penkiems žmonėms, kurie yra šalia manęs, parodau, kiek aš daug silpnybių, trūkumų turiu. Kokia aš iš tiesų nuodėminga, kad ir kaip kitokia norėčiau atrodyti. O tai kerta per kojas ir užtat ne visada norisi sugrįžti.

Todėl tiems, kurie sako „daryk ir viskas“, noriu atsakyti: „Po nedarymu slypi daug gilesnės priežastys nei valios stoka“. Nes kad ir kaip sunku patikėti, mūsų kūnas, jausmai ir mintys yra stipriai susiję. Užtat viskuo ir turime rūpintis, jei norime būti tiek sportiški, tiek tvirti, tiek sveiki.

O tie, kurie dar kartą save pavadino „tinginiu“ ar „bevaliu“, siūlau pirmiausiai ne eiti ir vėl užsirašyti į sporto salę, bet imti ir išmokti sau atleisti. Atleisti sau už tai, ko nepadarėte, nors žadėjote. Atleisti sau už tai, kad suklupote ir suklydote. Prisiminkite, kad gyvenime, mes visada turime teisę rinktis ir tik jūs geriausiai žinote, kas jums padeda tapti tvirtesniu. Svarbiausia vertinti ir mylėti save, nes mus labiausiai augina meilė.

Su Apkabinimų dieną 😉

Kaip vaikams padėti susidraugauti su knyga?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien vaikams siūlomų pramogų yra itin daug. raleisti laisvalaikį. Tad knygos skaitymas dažniausiai susijęs su bausme, nes tą daryti liepė tėvai ar mokytoja. Dar blogiau, kai skaitymas tampa lygus bausmei. Todėl reiktų pradėti nuo to, kad vaikams skaitymas taptų malonumu. Knyga turi žadinti smalsumą ir suteikti naujų patirčių. Skaitomas tekstas turi būti prasmingas ir suteikti konkrečios naudos. Jei tekstas bus neprasmingas ir neįdomus, vaikas nepatirs skaitymo malonumo ir didelė tikimybė, kad skaitymas jam įprotis netaps.

  • Knyga nuo mažumės turi būti prie vaiko žaislų.
  • Vaikai turi matyti tėvus su knyga rankoje. Tėvai gali skaityti vaikams, drauge su vaikais skaityti tą pačia knygą, arba klausytis, kaip pradinukas jiems garsiai skaito.
  • Leiskite vaikams rinktis, kokias knygas skaityti, drauge su vaiku įkurkite savo namų biblioteką.
  • Būtinai apsilankykite savo miesto bibliotekoje, užregistruokitę vaiką į ją ir vaikų skyriuje leiskite jam išsirinkti tokią knygą, kurios jam labiausiai norisi. Nesikiškite į jo rinkimosi procesą. Nesvarbu, kad išsirinks jau skaitytą ar gerai žinomą istoriją, svarbiausia, kad vaikas domisi.
  • Kuo labiau vaikas jausis atsakingas už knygas ir jų pasirinkimą, tuo ir didesniu noru skaityti pasižymės.
  • Džiaukitės kiekviena vaiko pastanga skaityti knygas, nes net pora puslapių yra rezultatas. Nebijokite vaikų apdovanoti už perskaitytą knygą. Svarbiausia, kad vaikas nebūtų motyvuojamas televizoriaus žiūrėjimu ar žaidimu su kompiuteriu, tokiu būdu parodysite, kad televizorius ar kompiuteris yra svarbesnis nei knyga.
  • Galite sudaryti lentelę kurioje būtų fiksuojama, kiek vaikas skiria laiko skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui, kompiuteriui, telefonui. Jei vaikas tiek pat laiko ar net daugiau praleidžia skaitydamas nei žaisdamas telefonu ar kompiuteriu, apdovanokite! Apdovanojimas gali būti nauja knyga, kurią padovanosite ypatingai supakuotą ir gal dar papasakosite žaismingą knygos atsiradimo istoriją.
  • Labai svarbu parodyti, kad knygų skaitymas gali būti malonus ir atpalaiduojantis bei įtraukiantis. Todėl drauge su vaiku skaitykite knygas ir aptarkite knygos herojus, kartu suvaidinkite knygoje aprašytą istoriją.
  • Dar daugiau vaiko susidomėjimo gali sulaukti vakarai, kai visa šeima kuria skirtingas pabaigas tai pačiai istorijai.
  • Renkite parodas, kur iliustruojamas knygos viršelis, ir tai gali būti ne tik piešiniai, bet ir nuotraukos, lipdiniai, koliažai.
  • Jei knygų skaityti nemėgsta paaugliai, pirmiausiai meilę knygoms galite paskatinti padėdami vaikui atrasti žanrą, kuris jį labiausiai domintų.
  • Paaugliams galite pasakoti knygų atsiradimo istorijas, įdomius faktus apie autorius ar net dalindamiesi juokingomis ar netikėtomis ištraukomis.
  • Su paaugliais pravartu pakalbėti, kuo svarbus ir naudingas skaitymas. Nebijokite jų paskatinti skaityti ir elektronines knygas. Svarbiausia, kad kiekviena knyga, kurią paauglys skaito, taptų jam prasminga.

Trumpai tariant, prisiminkite, kad skaitymas kartais vaikui yra iššūkis ir neverskite vaiko skaityti, o būdami pavyzdžiu, bendraudami ir žaisdami su vaiku, ugdykite jo meilę knygoms.

Pirmą kartą spausdinta M51 (Nr. 2)

Mokytis iš naujo kvėpuoti vasarojant pas tėvus

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasarojimas pas tėvus gali turėti kelis scenarijus. Vienas iš jų – būti su tėvais tikras iššūkis. Rodos kiekviena valanda praleista drauge su jais tik ir primena vaikystės nuoskaudas, neišgijusias žaizdas ir kažkur iš pakampės vis traukia tuos demonus, kuriuos taip norisi ignoruoti. Tuomet kiekviena buvimo drauge minutė tampa skausminga. Ir taip, niekada nesinori dar kartą grįžti vasaroti.

Bet yra ir kitas scenarijus – kai grįžti ir supranti, kad pabuvimas pas tėvus yra savotiškas atsitraukimas nuo kasdienybės. Rodos taip atsipalaiduoji, taip galva nedirba, kad ir jauti tik save dabartyje. Nepastebi nei kaip laikas bėga, nei kaip ne visiems laiku atrašai žinutes, nei kad iš viso kažką privalai daryti. Tiesiog būni. O iš to buvimo arba pasiduoti vidiniams norams, arba spontaniškiems tėvų pasiūlymams, arba norui savyje pažadinti nostalgiją.

Ir pirmiausiai savo lentynose atrandi jau seniai nevartytas ir net užmirštas nuotraukas, kuriose matydamas save prisimeni, kai anksčiau matydavai save jose. Kaip pastebėdavai, jog ne tuo rakursu esi pasisukusi, per mažai ar per daug šypsaisi, per daug matosi pilvas ar per storos šlaunys ir dar ne taip susišukavusią. Tokius ar net dar žiauresnius kritikos akmenis pažeri sau. Ir patikėkit, tie akmenys lieka ilgai. Ir po dešimties metų bežvelgdamas į tas nuotraukas stebiesi: kodėl aš taip sau sakiau? Juk aš tokių gražių bruožų turiu! Ir tuomet dar kartą supranti tu stebuklingų žodžių „kaip žiūri, taip ir matai“ galią. O dar labiau nušviesėja akyse, kai supranti, šiais žodžiais gali vadovautis ne tik žvelgdamas į save veidrodyje, nuotraukose, bet ir kiekviename žingsnyje, kai susvyruoja pasitikėjimas.

20287114_10212327434613563_8330747205559126691_o.jpg

Kai išmoksi pakeisti savo požiūrio kampą, gali drąsiau atsiduoti ir tiems spontaniškiems tėvų pasiūlymams. Tikiu, kad būnant pirmąjame scenarijuje jie gali kelti didžiulį susierzinimą. Bet jei nors kartą ryžtiesi atsiduoti jiems, gali ir daug ko išmokti. Pavyzdžiui, gali pradėti iš naujo atrasti ryšį su gamta. Nes būtent tas ryšys primena, kad pakanka penkiolikos minučių pasivaikščiojimo, kad atsipalaiduotum ir tokio atsipalaidavimo neatstos net dvi mėgstamo serialo serijos prieš miegą. Tame vienyje prisimeni kaip kvėpuoti, kad tiek įkvėpdamas, tiek iškvėpdamas pajustum kaip oras keliauja tavo plaučiais. Iš viso prisimeni, kad ne tik įkvėpimas, bet ir iškvėpimas svarbu.

Jei tik daugiau įkvėptume, o ne iškvėptume, būtume kupini „šiukšlių“. Ir čia šneku ne tik apie tą deguonies varinėjimą kūnu. Kalbu apie mūsų norą kaupti ir vengimą atsisakyti. Apie mūsų džiaugsmo troškimą ir skausmo vengimą. Apie drąsą didžiuotis savo privalumais ir nekalbėti apie savo trūkumus. Nes baimė būti pažeidžiamu sukausto. Ir  vėl mums į pagalbą gali ateiti kvėpavimas. Tai pirmasis vaistas, kuris gali padėti patyrus tiek fizinę, tiek emocinę traumą. Nes kvėpavimas sugrąžina mus į savo kūną, savo jausmus ir savo mintis. Jis atgaivina ir suteikia sąmoningumo.

Kartais taip, reikia leistis į gilias meditacines praktikas, dalyvauti seminaruose, kad išmoktum kvėpuoti. O kartais tiesiog reikia pabūti su gamta. Tas kvėpavimas grįš. Trumpam, bet grįš. Ir to pakaks, kad vėl pradėtum tikėti savimi. Nes kai pasitiki savimi, kiekvieną įvykį priimi kaip dovaną, o ne kaip skriaudą. Tuomet didžiuojiesi savimi už tai ką padarei, o ne primeni sau, ko tau trūksta. Nori tobulėti, bet nereikalauji iš savęs būti tobulu.

P.S. Tiek šios mintys, tiek nuotraukos gimė man vasarojant pas tėvus. O kaip bėga jūsų vasara?