Puikybės ir meilės paieškos internetinėse pažintyse

b37c8c5bcecaf2ff70d19f31adf5ed28

AURELIJA ANANJEVAITĖ

„Nežinau, kas gausis, bet jaučiu, kad turiu parašyti.“ – tokia mintis šovė betvarkant kambarius ir besiruošiant pasitikti saulėtą ir kupiną gražių akimirkų savaitgalį. Va ir dabar rašau ir žvelgiu į vėjyje šokančius margaspalvius lapus, kuriuos dar labiau atgaivina saulės spinduliai.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, šiam tekstui įkvėpė mano jogos mokytojos pasidalinti žodžiai: „Meilė tirpdo puikybę. Tai nutinka, kai širdyje Meilės ir puikybės santykis pasikeičia Meilės naudai.“

Būtent su puikybe kas kartą susitikdavau pažinčių portaluose ir pati ten gal lankydavausi apsigaubusi puikybės skraiste. Ir kartais nieko blogo būti išpuikusiam, jei tai netrukdo tavo orumui. Tačiau, kai apgaubti tos puikybės žmonės ima ir pardavinėja savo kūnus, tai verčia sunerimti.

„Atsiųs savęs nuogos nuotrauką.“, „Gal nori smagiai praleisti vakarą?“, „Gal nori pamatyti, kaip aš atrodau be drabužių?“, „Gal nori sekso?“ – tokios gražios, o kartais net ir keiksmažodžių kupinos žinutės pasiekdavo mane kasdien. Žinau, kad ne tik mane. Ilgai galvojau, kad taip elgiasi tik nusivylę vaikinai, vedę vyrai ar šiaip daug pykčio moterims jaučiantys berniukai. Tačiau besiklausydama draugių, draugų ir savo klientų istorijų supratau, kad tokias pačias žinutes gauna ir vyrai.

Tuomet savęs ir paklausiau: kur dingo pagarba sau? Kodėl mes drauge su savo kūnų pardavinėjimu (tiksliau išnuomojimu ar paskolinimu), po truputį išparduodame savo orumą? Nejau seksas tapo vienintele forma sulaukti meilės iš kitų? O gal jis yra vienintelis būdas parodyti kitam, kad aš galiu kontroliuoti save?

Nežinau. Bet rašau tai, kad bent keli žmonės perskaitytų ir suprastų, kad savo kūną turim gerbti ir neleisti kitiems taip pat jo darkyti. Darkymu laikau ne patį seksą, o tai, kad atiduodame tą kūną nepažįstamiesiems. Meilė užgimsta per laiką. Ryšys taip pat atsiranda per laiką. O santykiai kuriami visą gyvenimą.

Tad kasdien mes turime pažaboti save puikybe, nes ji skatina greičiau įsižeisti, nuvertinti, reikalauti ir pykti dėl menkniekių. Visa tai mumyse pagimdo daug skausmo ir norą kitus skaudinti. Kartais tai būna sąmoningas noras atkeršyti, o kartais visa tai vyksta nesąmoningai, tiesiog bėgant nuo skausmo ir trokštant bent kelias minutes pasijusti reikalinti.

Trumpai tariant, užvaldo troškimas sulaukti meilės. Meilę pajusime, kai ją puoselėsime savyje, kad ir kaip sunku tai bus padaryti. Žinau, kad sunku. Bet kaip saulė atgaivina vėjyje šokančius lapus, taip ir meilė sau su nuolankumu atgaivina mūsų sielą 😉

Reklama

Spalvos, kurias į mano gyvenimą atnešė kvapai

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Lygiai prieš metus, vesdama užsiėmimą tėvams susipažinau su tokiais žodžiais kaip aromatas, aromaterapijas, eteriniai aliejai. Tuomet pažinau ir levandos bei pipirmėtės eterinius aliejus. Bet į juos žvelgiau atsargiai ir net giliai mintyse turėjau stiprų stereotipą, kad tie eteriniai aliejai reikalingi tik mamoms, kurios nori padėti pagyti savo vaikams be vaistų.

Bet tuomet nusipirkau du eterinių aliejų buteliukus ir jų visai nenaudojau. Tik vis smalsiu žvilgsniu pažvelgdavau į juos, stovinčius vonios spintelėje. Tačiau praėjus keliems mėnesiams mano namuose jau buvo daugiau nei dešimt eterinių aliejų buteliukų ir jie po truputį vis labiau veržėsi į mano kasdienybę. O šiandien galiu pasakyti, kad eterinis aliejus gali (tiksliau, turi) būti kiekvieno žmogaus gyvenime.

Kodėl taip drąsiai teigiu? Nes ilgą laiką savo gyvenime vertinau tik vieną – protą ir mokslą, kol supratau, kad jie ne visagaliai. Ir kad mūsų pasaulyje yra visko daugiau nei mūsų protas gali suprasti ar paaiškinti. Leidusi sau suprasti, kad pasaulis yra daug spalvingesnis nei kada įsivaizdavau, įsileidau ir kvapus. Nes būtent mūsų uoslė turi 300 receptorių, o eterinis aliejus į kraują ir net galvos smegenų skystį gali pakliūti per kelias sekundes. O jei eterinis aliejus yra terapinės klasės, jis gali padėti pagyti ne tik kūnui, bet ir sielai.

Kaip? Kiekvieno daikto, objekto, organizmo vibracijos gali būti išmatuojamos megahercais (mHz). Kiekvienas augalas ir turi savąjį mHz, kaip ir eterinis aliejus, kuris ir yra augalo siela. Žmogus suserga tuomet, kai maitinasi, elgiasi ar mąsto netinkamai, tiksliau tariant, kai teršia savo organizmą. Beteršdami savo organizmą mes žeminame vibracijas ir kad jas pakeltume turime vėl išmokti eiti sąmoningumo keliu. Kitaip tariant išmokti tinkamai maitintis, gebėti mąstyti pozityviai ir viską savo gyvenime daryti su meile ir pagarba.

Tai padaryti nėra taip lengva, kaip čia parašiau 😉 Reikia daug laiko, užtat naudojant eterinius aliejus, visi šie pokyčiai vyksta daug greičiau. Net pati tokio spartumo nesitikėjau, bet per puse metų mano gyvenime atsirado ne viena naujovė.

36950979_10215023961305045_1234640155130724352_n

1. Susigrąžinau ekologiją į savo gyvenimą.

Studijuojama bakalaurą savanoriavau ekologiniame klube „Žvejone“ ir apie vegetarizmą, rūšiavimą, perdėtą vartojimą, antrinį atliekų panaudojimą, maisto sudėtį ir cheminių valiklių įtaką mums ir Baltijos jūrai žinojau daug. Tuomet, kai visu tuo domėjausi, turėjau daug įvairių gerų įpročių. Bet išvykusi į Vilnių, juos pamiršau. Atėjus į mano gyvenimą eteriniams aliejams vėl labiau pradėjau vertinti gamtą. Be to, kad rūšiavau ir teberūšiuoju, pradėjau labiau atsižvelgti, kokius produktus ir priemones perku, kaip naudoju elektros ir vandens išteklius, kaip stengsiuosi įveikti didesnius atstumus. O didžiausi pokyčiai įvyko mano mityboje: visai nevartoju mėsos ir žuvies, vengiu pieno roduktų ir saldumynų, negeriu kavos ir nevartoju alkoholio. Ir žinau, kad čia tik maža pradžia, nes yra dar kur tobulėti.

33866557_603221800057138_2225387474211831808_n2. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, apie kuriuos savo gyvenime buvau pamiršusi.

Žmonės, pamatę, kad domiuosi aromapsichologija, aromaterapija ir aromatestavimu, vis dažniau pradėjo domėtis kuo gyvenu užduodami klausimą: „Gal keičiu profilį?“ „Ne, profilio nekeičiu, greičiau papildau ir atrandu dar vieną būdą, kaip žmogui padėti.“ – atsakydavau. O šis atsakymas juos sudomindavo taip, kad įtraukdavo į įvairias diskusijas. Tokiu būdu pradėjau palaikyti ryšį su tetomis apie kurias žinojau iš tėvų pasakojimų ir retų vaikystės prisiminimų. Jaučiuosi suartėjusi su mokytoja, kurią neretai prisimindavau iš mokyklos, o dabar mes viena kitą vadinam draugėmis ir dar negailim komplimentų. Galiausiai, visai kitoje šviesoje pažinau žmones, apie kuriuos buvau ne pačios geriausios nuomonės ir net nemaniau, kad kartais su jais dalinsiuosi slapčiausiomis savo gyvenimo istorijomis.

37934547_10215137955234822_7381631786213703680_n3. Prisiminiau ir atrandu vis naujus savo talentus.

Atėjus Naujiems metams ir vis labiau į savo gyvenimą įsileidžiant eterinius aliejus, aš vis sau užduodavau klausimą: kas yra mano tikroji savirealizacija? Tuo pat metu mokiausi gyventi ne nuo tikslo prie tikslo, o procese. Kitais žodžiais tariant, leisti sau gyventi iš širdies. Kai po truputį supratau, kad be bendravimo, kelionių Ir rašymo, mano gyvenime labia svarbūs šokiai, kaip tai bandžiau paneigti. Ir nuo tos akimirkos išbandžiau šokį poroje užmerktomis akimis, supratau, kad šokio terapija gali gydyti bei išmintingais perliukais gali pasidalinti ne tik filosofai ir psichologai, bet ir šokių mokytojai. O šalia šokio, į gyvenimą po truputį grįžta ir piešimas, meilė gamtai ir stiprus potraukis piešti augalus. Užtat dabar ne retai pagalvoju, gal ir blogo pavadinime slypi daugiau nei aš maniau?

Žinau, kad visa tai, ką aprašiau gali skambėti mistiškai. Bet visu šiuo šiuo tekstu norėjau su jumis pasidalinti, jog priminčiau, kad gyvenimas yra spalvingesnis nei mes kartais jam leidžiame būti ir paraginti atsiverti naujiems pojūčiams ir potyriams, nes nežinosi, ką jie atneš 😉

Istorijų, kurias pamena ir kūnas, galia santykiui

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiais metais bent kartą per savaitę teko vesti seminarus ar skaityti pranešimus labai skirtingoms auditorijoms. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę pasiryždavau dar kartą įveikti įvairias baimes bei kompleksus ir bent pusvalandžiui (o kartais ir net šešiom valandom) tapti atvira ir pažeidžiama kitiems žmonėms.

Tą pažeidžiamumo jausmą stipriausiai išgyvenau prieš mėnesį, kai vedžiau net penkis užsiėmimus mokiniams, tėvams, mokytojams mokykloje kurią baigiau. Visą savaitę prieš užsiėmimus nieko negalėjau valgyti. Kad ir kaip žinojau, jog pavalgyti privalau, į burną negalėjau įdėti nei kąsnio. Vien pažvelgus į maistą burnoje pajusdavau pasišlykštėjimo jausmą, o skrandis dar stipriau susitraukdavo. O vedant užsiėmimus jaučiau, kaip virpėjo tiek kojos, tiek rankos. Net klaidas dariau ne tik praleisdama raides. Rodos, buvau ne savimi.

Tačiau aišku, kai tik pradėdavau dalintis savo patirtimis, žiniomis, įžvalgomis, atsigaudavau ir visas baimes pamiršdavau. Svarbiausia buvo – dalintis. Tačiau po visų šių užsiėmimų jaučiausi kaip niekad stipriai išsekusi. Visas kūnas buvo krečiamas drebulio, nors joks gripas nekamavo. Ir norėjau – tik miegoti.

Paradoksas tame, kad visų šių užsiėmimų metu ir kalbėjau apie jausmų įtaką mūsų kūnui ir mintims. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, jei juos užslopiname. Ir kas vyksta gyvenime, jei nepriimame savo išgyvenimų. O mano kūnas pasakojo savo istoriją, kas būna, jei nedrįstame kalbėti apie savo išgyvenimus.

Ne, aš tikrai nebebijau prieš visus prisipažinti, kad jaudinuosi. Nebaisu net pasakyti, kad ne viską žinau ar pripažinti padarius klaidą. Bet tuo metu mano kūnas kalbėjo apie jausmus, kuriuos išgyvenau mokydamasi savo mokykloje. Jis labai lengvai vėl prisiminė tas akimirkas, kai bijodavau eiti į mokyklą. Kai baimindavausi prabilti ir būti išjuokta. Ir labiausiai visada bijojau ne bendraamžių patyčių. O mokytojų. Tiksliau anglų ir rusų kalbos mokytojų. Nes mano “padargai ne tokie“, „tarimas per minkštas“, „daug geriau kalbu, kai nešioju plokštelę“, „geriau gal iš viso nekalbėk“. Sulaukdavau ne tik šių komentarų, bet ir nuolatinių pašaipių pakartojimų, kai nepavykdavo gerai ištarti žodžio ar sakinio. Pamenu, net sapnuodavau, kaip toli toli tas mokytojas pasiunčiu. O mokykloje iš tiesų ir tylėdavau. Nes man taip buvo sakoma.

Užtat mano kūnas ir po vienuolikos metų drebėjo eidamas į mokyklą. Nes jis viską prisiminė. Ir stipriai išgyveno. Visu tuo pasidalinau su kita anglų kalbos mokytoja. Ji man niekada nedėstė, bet savaip buvo mano mokytoja. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Bet dabar gali padėti kitiems.“  Šie žodžiai taip stipriai suskambėjo mano viduje ir supratau, jog kiekviena patirtis, kad ir kiek skaudi būtų – praturtina.

Paklausit, kodėl visu tuo dalinuosi? Nes norėjau pasakyti, kad kartais sakinio „Aš jaučiuosi…, kai tu…“ (kurio taip moko ne tik psichologai) nepakanka. Kartais tam, kad taptume artimesni savo antrajai pusei, draugams ar kitiems artimiesiems, turime papasakoti visą istoriją. Istoriją, nuspalvintą tikrais jausmais, išgyvenimais ir patyrimais. Nes tada gimta tikrasis supratimas.

Ir tai įrodė praėjusį trečiadienį vestas užsiėmimas pirmo kurso psichologijos studentams. Aš atvirai dalinausi, kaip atrodo psichologo darbas. O jie atvirai klausinėjo. Ir praėjus mūsų pusantros valandos pokalbiui jie sakė: „Pagaliau reali istorija, o ne dar viena teorija iš praktiko lūpų. Gera girdėti, kad kartais užduodat tą „kodėl?“ klausimą, nors vadovėliai ir draudžia. Gera sužinoti, kad ir psichologai klysta. Gera suprasti, kad kartais ir psichologai bejėgiai.“ O po šių žodžių visi kažkaip išėjome su palengvėjimu.

Norėtųsi ir jus paskatinti dalintis sava istorija, bet šį kartą to neprašysiu. Žinau, kad kiekvienam ateis savas laikas pasidalinti sava istorija. Tik žinokim, kad tiek pasidalintas, tiek slepiamas, tiek pamirštas istorijas visada prisimena mūsų kūnas ir kai reikės, apie jas primins.

 

Nutylėjimai, kurie saugo nuo skausmo ir kuria iliuzijas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Pastaruoju metu vis tenka konsultuoti klientus, kurie ne kartą lankėsi pas psichiatrą, kurie jau ne vieną mėnesį, o kartais ir ne vienerius metus gyvena su žinojimu, kad turi psichiatrinę diagnozę. Bet kai paprašau papasakoti apie savo ligą, dažniausiai dauguma mažai ką gali papasakoti. Jie tiesiog žino, kokia jų liga. Priežasčių, kodėl jiems sunku kalbėti apie šią diagnozę yra daug. Bet svarbiausias faktas – mažai ką gali papasakoti. Nes jei nežinai, kuo sergi, kaip tu gali išmokti su tuo gyveni? Kaip tu gali padėti sau gyti? Kaip tu gali iš viso tada mokytis rūpintis savimi? Juk daug ko nežinai.

22730127_909101492589069_3978963564722799087_n.jpg

Bet juk dažnai sakoma, kai supranti tiesą, tavo istorija pasikeičia. O kai tavo istorija keičiasi, transformuojasi ir tavo gyvenimas. Tačiau tų mažų ar didėlių bėgimų nuo realybės aptinku daug. Va beklausydama naujausios „Moterys kalba“ laidos nugirdau, kaip mama, netekusi savo vaiko, buvo net skatinama neiti į laidotuves. Juk tiek daug SKAUSMO. To paties skausmo vengiam ir nepasakodami vaikams apie artimojo žmogaus mirtį. Ir kartais net kurdami istorijas, kur dabar yra žmogus, kurio šeima neteko.

Su nutylėjimas vaikai susiduria ir klasėje. Jei klasėje kažkas apsistumdė, vienas kitą užgauliojo ir net vienas kitam trenkė, dažnai apsimetame, kad tai nevyksta. Rodos, kad suaugusieji to klasėje nepastebi, nes nekalba. O tik paskatinus apie tai, kas vyksta, kalbėti, pirmiausiai susilauki mirtinos tylos. Nes apie tai kalbėti NEJAUKU. Bet reikia! Nes tik taip vaikams parodysim, kad rūpi.

Parodysim, kad mes patys sau rūpime. Nes pasakykite, kiek kartų darėte darbus iki išnaktų, nes negalėjote pasakyti, kad neturite laiko? Kiek kartų pykote, bet nieko nesakėte, nes bijote įskaudinti? Ir kiek kartų nepasakėte, kad mylite, nes bijojote sulaukti neigiamos reakcijos? Kiek kartų kito žmogaus neapkabinote, nors norėjote, bet neišdrįsote? Kiek kartų norėjote pasakyti komplimentą nepažįstamajam, bet nutylėjote?

Jei sudėčiau visus savo atsakymus, suskaičiuočiau tūkstančius kartų. Ir sutinku su tais, kurie teigia, kad kartais reikia mokėti patylėti. Mokėti patylėti, kad nepakenktum sau. Mokėti patylėti, kad nesužeistum kito. Mokėti patylėti, kad išgirstum. Mokėti patylėti, kad suprastum. Mokėti patylėti, kad būtum pastabesnis.

14947828_977729779030367_3823016078201378162_n.jpg

Bet būtent dėl tų pačių priežasčių kartais reikia mokėti prakalbėti. Užtat aš taip džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jau trejus metus drauge su vaikais aptariu „Nepatogaus kino“ festivalio filmus ir kalbu apie tai, ko kartais neišdrįstu net savo draugų paklausti. Apie lytinę orientaciją, gyvenimą su neįgaliu žmogumi, pasirinkimo laisvę, santykius su tėvais. Ir jau Fibė iš „Draugų“ seniai buvo įrodžiusi, aš tik sulaukiu patvirtinimų su klausimu „O tu rytoj būsi čia?“, kad vaikai mėgsta kalbėti apie tai, ko suaugusieji kartais bijo.

Taip, norint prabilti, reikia daugiau pasirengimo ir nusiteikimo nei nutylėjimui. Bet prieš nutildami visada sau užduokit du klausimus: ką gausit ir ką prarasit, jei nutilsit? Ir tada pasirinkit. Nes nutylėjai suteikia galimybę prisigalvoti ir kurti iliuzijas. O prabilimas leidžia suartėti su kitu žmogumi. Nes jūs abu tada dalijatės skausmu ir nejaukumu.

Tad ką pasirinksite šį kartą?

Dvi tikrosios priežastys, kodėl nustojame sportuoti

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien noriu kreiptis į tuos, kurie iki šiol mano, kad yra „bevaliai“ ir „tinginiai“. Ir tokiomis etiketėmis apdovanoja save kasdien už tai, kad vėl nepradėjo sportuoti. O juk pradėti sportuoti taip paprastą – „tereikia pradėti sportuoti ir nenustoti“. Tikriausiai būtent toks patarimas pirmiausiai iškyla tik pradėjus save vadinti „tinginiu“ ir „bevaliu“.

Žinot, aš pradėti sportuoti bandžiau tikriausiai kasmet bent po kelis kartus nuo 14 metų. Paskaičiavus gaunasi kažkur apie penkiasdešimt bandymų. Ir bėgiojau, ir lankiau aerobiką, ir sporto salę, ir namuose bandžiau sportuoti, ir grupines išbandžiau, ir… Tačiau ateidavo akimirka, kada sustodavau. Dažniausiai pasiteisindavau, kad vėl daug darbų ir visur nespėsiu. Kol per paskutinius dvejus metus supratau, kad sportas man yra nuolatinis lipimas per savo baimes. O kartais sportuodama net išgyvenu rimtą nerimą.

Šiandien ryte, sportuojant reikėjo atlikti pratimą ir aš jo negalėjau daryti. Ne dėl to, kad jis toks sudėtingas. Sudėtingesnių teko padaryti. Tačiau dėl to, kad baisu. Labai baisu. Jauti kaip ima širdis krūtinėje šokinėti ir rodos tuoj iššoks. Supranti, kad jau nebekvėpuoji, nes taaaaip baisu. O akyse tvenkiasi ašaros, nes jau net nepradėjęs bijai suklupti ir pargriūti.

Ir tai nėra pirmas kartas. Ne kartą sportuojant sukosi galva, pykino, savo širdies plakimą girdėjau labiau už muziką ir vos pastovėdavau. Ir tai vyko ne dėl silpnos sveikatos, o iš baimės.

Neapibrėžtumo baimės

Kiekvieną kartą sportuodama susiduriu su didžiuliu neapibrėžtumu, su nežinojimu, kokį šį kartą pratimą teks išbandyti, kiek teks atlikti šuoliukų, o kiek tų nelemtųjų „burpių“. Vis suabejoju: ar teks suprasti, kad mano kūnas stiprus? Bet gal kaip tik suprasiu, kad nemoku paskirstyti savo kūno svorio? Gal turiu per mažai jėgų? O gal iš viso esu silpna?

Pažeidžiamumo baimės

Kai supranti, kad esi silpnas, turi per mažai jėgų ir dar sunku valdyti savo kūną, pasijauti tokia pažeidžiama. Daug labiau pažeidžiama, nei dabar rašydama jums šį tekstą. Nes aš trenerei ir dar kokiems penkiems žmonėms, kurie yra šalia manęs, parodau, kiek aš daug silpnybių, trūkumų turiu. Kokia aš iš tiesų nuodėminga, kad ir kaip kitokia norėčiau atrodyti. O tai kerta per kojas ir užtat ne visada norisi sugrįžti.

Todėl tiems, kurie sako „daryk ir viskas“, noriu atsakyti: „Po nedarymu slypi daug gilesnės priežastys nei valios stoka“. Nes kad ir kaip sunku patikėti, mūsų kūnas, jausmai ir mintys yra stipriai susiję. Užtat viskuo ir turime rūpintis, jei norime būti tiek sportiški, tiek tvirti, tiek sveiki.

O tie, kurie dar kartą save pavadino „tinginiu“ ar „bevaliu“, siūlau pirmiausiai ne eiti ir vėl užsirašyti į sporto salę, bet imti ir išmokti sau atleisti. Atleisti sau už tai, ko nepadarėte, nors žadėjote. Atleisti sau už tai, kad suklupote ir suklydote. Prisiminkite, kad gyvenime, mes visada turime teisę rinktis ir tik jūs geriausiai žinote, kas jums padeda tapti tvirtesniu. Svarbiausia vertinti ir mylėti save, nes mus labiausiai augina meilė.

Su Apkabinimų dieną 😉