WM. Paul Young „Trobelė“

AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Trobelė“  – knyga sulaukusi daugybe susidomėjimo bei prieštaringų vertinimų, ypač tarp tikinčiųjų. Visi kėlė klausimą: kiek šia knyga galima tikėti ir pasitikėti? Ir man pačiai šis klausimas kilo. Tačiau viena yra tikra – skaitydamas šią knygą gali pagyventi savą dvasinį gyvenimą.
Knygoje pasakojama apie Maką, kuris prieš ketverius metus netekęs dukters išgyvena Didįjį liūdesį, yra nusivylęs Dievu (Tėte, kaip jį vadindavo jo žmona) ir pyksta ant jo už tai, kad neapsaugojo jo dukters. Vieną dieną Makas gauna iš Tėte laišką, kuriuo kviečia susitikti ir pasikalbėti apie jo dukters Mikės paslaptingą mirtį. Makas ilgai svarstęs nusprendžia nuvykti į trobelę, kurioje buvo nužudytą jo duktė ir į kurią kvietė jį Dievas. Tuo metu ir prasideda didžioji Mako kelionė į atleidimą.
Trobelėje jis sutinka tris žmones, kurie yra prilyginami Šventajai trejybei: afroamerikietė moteris Tėtė, dailidė Jėzus ir kūrėja Saraju.  Makui tenka pabendrauti su kiekvienu iš jų ir kiekvienas pokalbis paskatina Maką atrasti, kas jam trukdo gyventi pilnavertiškai. Makas prisimena savo praeitį ir mokosi atleisti prieš jį smurtavusiam savo tėvui, dukters žudikui ir pačiam sau. Kartais atleisti sekasi lengviau, o kartais sunkiau. Kaip ir kiekvienam iš mūsų. Todėl knygoje net pasiūloma mantra: „Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu. Aš tau atleidžiu.“ Kartojant šiuos žodžius galima priartėti prie tikrojo atleidimo. Tačiau tikrasis atleidimas ir palengvėjimas ateina tada, kai Makas leidžia sau išgyventi visus jausmus: ir pykti, ir nusivylimą, ir kaltę, ir gėdą, ir liūdesį.
O išmokęs atleisti ir atleidęs savo skriaudėjams, Makas iš naujo pažįsta ir meilę. Išmoksta mylėti be sąlygų, taisyklių ir išankstinių nuostatų. Supranta, kad gali mylėti ir tuo pačiu išgyventi pyktį, nepasitenkinimą, nusivylimą. Šioje knygoje gražiai parodoma, kad šie jausmai vieni nuo kitų neatsiejami: jei jau myli, tai ir pyksti, ir verki iš meilės. Kartais tai būna meilės artimajam, kartai meilė sau. Tačiau kiekvienas išgyvenamas jausmas yra svarbus ir tik išgyvenus juos, gali įveikti ir Didįjį liūdesį.
Didysis liūdesys savo požymiais ir bruožais primena ilgai trunkančią depresiją, kurią lėmė išgyventa krizinė situacija (šiuo atveju, dukters netektis). Depresija siejama su pilkais ir juodais atspalviais. Tuo tarpu knygoje paminima, kad sielai reikia spalvų, o „jausmai – tai sielos spalvos“. Todėl gali būti, jog žmogui išsivaduoti iš depresijos gali padėti išmokimas pažinti savo jausmus.
Tikriausiai, jau pastebėjote, kad daug dėmesio knygoje skiriama tikėjimui ir religijai, galima aptikti daugybe įvairiausių krikščionybės simbolių. Skaitant knygą, galima pajusti raginimą kitu žvilgsniu pažvelgti į tikėjimą, Dievo ir Bažnyčios sampratą, laisvės sąvoką. Visa tai gali nuskambėti kaip raginimas atsigręžti į Dievą. Tačiau aš norėčiau pasiūlyti į visa tai, kas aprašoma knygoje, pažiūrėti kitu kampu. Norėčiau pasiūlyti paieškoti kiekviename iš mūsų slypinčios Tėte, kuri mus sušildo, paguodžia ir nuramina. Pabandykime atrasti, kas yra mūsų kiekvieno kūrėja Saraju, kuri vis kuria mūsų sielos sodą. Susipažinkime su savo dailide Jėzumi, kuris pasirūpins, kad viskas būtų sutaisytą ir tvarkinga. Tegu šios pažintys ir atradimai būna priminimas, kad kiekvienas mes savyje turime jėgų išgyventi krizę, tik reikia įsiklausyti į save.

O įsiklausyti į save, gali padėti ir ši knyga, kuri padės gyvenime atsirasti dar daugiau spalvų, suprasti, kad ne tik mes gyvename pasaulyje, bet ir pasaulis gyvena mumyse.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s