Mokinių ir mokytojų santykiai: patyčios mokykloje

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Ši savaitė – „Savaitė be patyčių“. Šios savaitės metu, kiekvienas žmogus yra kviečiamas susimąstyti apie savo daromą įtaką aplinkiniams. Todėl kiekvienas šias ypatingas dienas pamini ar pamiršta savaip. Mokykloje nori ar nenori, apie patyčias kalbame nuolant, o kalbos apie emocinį ir fizinį smurtą ypač padažnėja „Savaitės be patyčių“ renginių metu. 
Bet šį kartą rašau ne norėdama pasidžiaugti renginių gausa, nuostabiais vaikais ar kolegomis. Kadangi norisi truputį atskleisti, ką iš tiesų jaunam mokytojui tenka patirti mokykloje, šį karta noriu pasidalinti savo nusivylimu. Kad kaip bebūtų gaila, bet šį kartą teko nusivilti savo kolegomis mokytojais.
Pirmiausiai, mane nuolat stebina, piktina ir liūdina tai, jog tiek mokytojų, tiek mokinių tarpe yra įprasta tyčiotis, šaipytis, pašiepti, pajuokti vienas kita. Toks įspūdis, kad pravardė, pašaipa yra normali mūsų bendravimo dalis. Tai – NORMA. Tačiau net nesuprantame, kad bet kokia pašaipa pirmiausiai mus atbukina, padaro mus nejautriais ir mažiau pastabiais. Prisipažinsiu ir pati ne kartą į tuos abejingumo spąstus buvau papuolis.
Bet už patyčių slypi ne tik abejingumo spąstai. Su kiekviena pajuoka, mes už(si)klijuojame etiketę, kurią kuo toliau, tuo sunkiau nuplėšti. Kaip dažnai pagalvojome: „Ai, šis žioplelis, ko iš jo tikėtis?“ ar pan.? Ir net nepajuntame, kai patys sau pasakome: „Ko tu nori iš savęs, juk visada buvau nevykėlis?“. Taigi, su kiekviena pajuoka ir patyčia mes kertame (arba leidžiame kirsti) sau per savigarbą, palikdami vis gilesnį randą.
O kad kuo mažiau skaudėtų kiekvieną randą, mes imame skaudinti kitus. Būtent taip elgiasi kiekvienas mokinys mokykloje. Ypač nuo sunkiai paaiškinamo jų elgesio kenčia mokiniai, mokytojai ir kiti suaugusieji. Tačiau šioje vietoje labiausiai nustebina suaugusiųjų elgesys. Neretai, mokiniai, kurie tyčiojasi patys patiria mokytojų patyčias. Vieni yra ignoruojami. Kiti pajuokiami prieš klasę. Treti, išjuokiami prieš visas kolegas. Tokiu būdu reikalaujame pagarbos sau. Kitaip tariant, mokiniams dar kartą parodoma, kad save apginti gali tik besityčiodamas.
Bet šioje vietoje, mieli kolegos, norėčiau ir sustabdyti ir paklausti: kas iš tiesų šiuose santykiuose suaugusieji? Ar iš tiesų savo elgesiu mokiniams rodome pagarbą? Ką mes patys galime padaryti, kad bent vieno mokinio elgesys pasikeistų? Man rodos, šiuo atveju svarbiausia būti pavyzdžiu. Pirmiausiai, pačiam būti pakančiu, pagarbiu, supratingu, atsakingu, jautriu, darbščiu. Būti žmogumi. Tokiu atveju ir mokiniai pamatys mūsų pastangas būti pavyzdžiu ir įvertins tai. O kelių iš jų pasauliai dėl tokio pavyzdžio gali tapti dar spalvingesni.
Taigi, bendraudami su vaikais, gerai supraskime, kas šiuo santykiuose yra tikrieji suaugusiejie ir įvertinkime, ar to, ko reikalaujame iš vaikų, galime įgyvendinti patys. Ir pradėkime matysi visas gyvenimo spalvas slypinčias kiekviename iš mūsų.
O pabaigai, „Savaitės be patyčių“ proga noriu pasiūlyti pamėginti išdrįsti pasakyti po kelis komplimentus per dieną ir pradėkite nuo savęs. Nes jei mylėsi save, visą gyvenimą turėsi, kas Tave myli.
Reklama

Vienas komentaras “Mokinių ir mokytojų santykiai: patyčios mokykloje

  1. Atgalinė nuoroda: Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos | Auganti psichologija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s