Mokymosi motyvacija (1): kaip įkvėpti vaiką ir padėti atrasti savąjį tikslą

AURELIJA ANANJEVAITĖ

„Mokytojas, sugebantis įkvėpti mokinius nors vienam geram poelgiui, padaro daugiau nei tas, kuris mūsų atmintį užpildo daugybe pagal pavadinimą ir forma suklasifikuotų dalykų.“ (Johanas Volfgangas Gėtė)

Sausio mėnesį vedžiau tris užsiėmimus apie motyvaciją mokytis. Kiekvienas iš šių užsiėmimų buvo skirtingas ir savaip ypatingas. Tačiau jau pasiruošimas jiems leido suprasti, kad pusantros valandos nepakanka aptarti mokymosi motyvacijai. Pirmiausiai, remiantis įvairia literatūra, supratau, kad motyvacijai mokytis turi įtakos ne vienas aspektas  ir ne apie visus lengva kalbėti. Tad aš pasirinkau pakalbėti apie šešis motyvacijos aspektus: savigarba, pasitikėjimas, tikslai, pasirinkimai, poreikiai ir atsakomybė.

Vienas svarbiausių motyvacijos veiksnių – tikslai. Juk be jų nei vienas suaugęs negali išsiversti savo darbe. Ir iš mokytojų kiekvieną rugsėjį reikalaujama tiek ilgalaikių, tiek trumpalaikių planų. To paties reikia ir vaikas. Juk kaip gali judėti, jei nežinai kur?

Bet čia ir pradeda darytis sunku. Kai vaiko paklausiame, ką norėtum veikti gyvenime, retas atsako: „būti policininku, gyvūnų gydytoju ar mokslininku“. Dažniausiai sulaukiame atsakymo – „nežinau“. Tuo metu pokalbyje įsivyrauja įtampa ir pasimetimas, nebežinome, kaip reaguoti į tokį vaiko atsakymą. Dažnai net numojame ranka, kad ateis laikas ir supras. O kaip vaikas gali suprasti, jei niekas jam nepadeda ieškoti to tikrojo kelio?

Suaugusieji labai svarbūs vaikų gyvenime ir tik jie gali padėti atrasti gyvenimo tikslą. Tad atėjus tėvams į konsultaciją ir iš pokalbio paaiškėjus, kad vaikas stipriai pasimetęs savo pasirinkimuose, dažnai rekomenduoju:

Supažindinti vaikus su įvairiomis profesijomis.

Jei vaikas užduoda klausimą: „Kas buvo holokauskas?“, nesistenkite pats atsakyti į šį klausimą. Geriau suraskite gerai šią sritį išmanantį istoriką ir paprašykite jo papasakoti apie Antrąjį pasaulinį karą. Jei vaikui įdomus teatras ir jis svajoja apie aktoriaus karjerą, suraskite pažįstamą aktorių, kuris galėtų papasakoti apie savo profesiją. Būdų, kaip supažindinti vaiką su profesijomis galima atrasti įvairiausių. Svarbiausia nesiimkite per daug atsakomybės kalbėdamas apie jas, o geriau supažindinkite juos su kuo įvairesnių profesijų atstovais. Vaikas tai daug labiau įsimins. 

Pasakoti apie žymius žmones.

Šiuo atveju nerekomenduoju nuolat kalbėti apie Lady Gagą ar Roby Wiliams‘ą. Prisiminkite, kad pasaulyje ir Lietuvoje yra daug gerbiamų žmonių, kurie yra apdovanoti informatiko, dailininko, fiziko, matematiko, filologo, dizainerio talentu. Jei pritrūkta minčių, vaikinai visada su susižavėjimu kalba apie Steve‘ą Jobs‘ą ar Bill‘ą Gatse‘ą. O merginoms visada patinka kalbėti apie Juozą Statkevičių ar kitus mados guru. Manau, šiuo metu verta su vaikais pakalbėti ir apie Nobelio taikos laureatę Malalą. 

Dažniau lankytis teatre, sporto renginiuose, kine, paskaitose, supažindinti su daile, muzika.

Vaikas lankydamasis įvairiuose renginiuose ir skirtingose aplinkose mokysis būti lankstus, geriau pažins etiketo taisykles bei supras, kuri aplinka jam priimtina, o kuri – ne. Be to, tokiu būdu jis semsis idėjų, įkvėpimo bei lavins savo kūrybiškumą. 

Susipažindinkite vaikus su tėvų darbu.

Kalbėdama su vaikais dažnai jų paklausiu, ar žino, ką jų tėvai dirba. Vaikai dažniausiai pasako tėvų profesiją, bet retai gali pasakyti, ką jie veikia savo darbe. Užtat kartais prašau tėvų ne tik pasakoti savo vaikams apie savo darbą, bet ir parodyti savo darbo vietą ir kartais drauge praleisti visą dieną darbe.

Būtent pažintis su skirtingomis profesijomis, pokalbiai apie žymius žmones ir tėvų darbą vaikams padeda išsikelti ilgalaikius tikslus. Tačiau viso to nepakanka, vaikams reikia ir trumpalaikių tikslų, kurie padėtų eiti  link ilgalaikio tikslo įgyvendinimo. Šiuo atveju trumpalaikis tikslas negali būti – pradėti lankyti šokių būrelį. Trumpalaikis tikslas turi būti: konkretus, pamatuojamas, pasiekiamas, prasmingas ir apribotas laike. Kitaip tariant vaiko trumpalaikis tikslas turėtų skambėti taip: „Pradėjus lankyti šokių būrelį išmokti šokti du šokius per tris mėnesius.“ Arba jei norima, kad pagerėtų mokymosi rezultatai, vaiko tikslas turėtų skambėti taip: „Per ateinantį pusmetį, matematikos ir geografijos pažymių vidurkis pakils vienu pažymiu.“ Jei iš vaiko reikalausime, kad per puse metų iš visų mokomųjų dalykų turėtų dešimtukus, nors prieš tai turėjo tik septynetus, tokie tikslai būtų ir sunkiai pasiekiami, ir mažai prasmingi. Juk ne visi dalykai vienodai svarbūs ir reikšmingi siekianti ilgalaikio tikslo.

Taigi, jei norime, kad vaikai turėtų noro mokytis, būtų smalsūs ir daug kuo besidomintys, suaugusieji prie to ir turi prisidėti. Kartais supažindinti su profesijomis, kartais nusivesti į dailės parodą, kartais pasidalinti istorijomis apie savo darbą. O tuo pačiu padėti vaikui susikurti tokius tikslus, kurie būtų realus, pasiekiami ir prasmingi.

Reklama

Vienas komentaras “Mokymosi motyvacija (1): kaip įkvėpti vaiką ir padėti atrasti savąjį tikslą

  1. Atgalinė nuoroda: Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos | Auganti psichologija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s