Pasaulis sudarytas iš žmonių istorijų, o ne iš atomų

AURELIJA ANANJEVAITĖ

 „Pasaulis sudarytas iš žmonių istorijų, o ne iš atomų“ – kai pirmą kartą šiuos žodžius perskaičiau, jie tapo mano dalimi. Jie iliustruoja tai, kuo aš visada tikėjau ir ką stengiuosi vertinti. Nelengva, bet nuolat mokausi. Nes man nuobodžiausia pamoka ir tuščiausias pokalbis yra tas, kai mes galime pakalbėti apie viską (orą, batus ar naujausią tyrimą), bet ne apie tai, kas mums svarbiausia.

Visą mėnesį vaikštau nerimaudama ir truputį susierzinusi, nes kai tik nueinu vesti pamokos vienuoliktokams ar dvyliktokams ir paklausiu: „Kas jums įdomu ir ką norit sužinoti apie psichologiją?“, jų atsakymas būna: „Jūs tik šnekėkit mokytoja.“ O aš nenoriu šiaip šnekėti. Aš noriu kalbėti apie tai, kas kiekvienam svarbu ir kas kiekvienam rūpi. Kaip Ralph Smart pasakytų: „Aš nemėgstu trumpų pokalbių. Aš noriu kalbėtis apie atomus, mirtį, ateivius, seksą, magiją, intelektą, gyvenimo prasmę, tolimas galaktikas, muziką, prisiminimus, melus, kuriuos teko girdėti, tavo trūkumus, mėgstamiausius kvapus, kas neleidžia naktimis užmigti, tavo baimes.“ Trumpai tariant, aš noriu išgirsti Tavo istoriją!

Aišku, nelengva nei kalbėti apie savo istoriją nei girdėti kito istoriją. Tačiau būtent dalijimasis savo ir klausymasis kito istorijos suartina ir padeda suprasti, kad pasaulis vis dėlto sudarytas iš žmonių istorijų.

Klausytis. Klausytis. Ir išgirsti

Geriausiai suprasti kito istoriją padeda gebėjimas klausytis ir išgirsti. Kai nusiimame „aš taip nedaryčiau“, „man niekada taip nebuvo“ ir „kaip jam taip šovė į galvą“ kepures ir tiesiog stengiamės klausytis, tuomet galim išgirsti ir pašnekovo, ir savo istoriją. Istoriją, kurią kartais sunku papasakoti, bet savo širdimi jaučiame. Tas jausmas tampa toks tikras, kad šalia esantis žmogus suspindi naujomis spalvomis ir sužavi ypatingomis savo savybėmis.

Nustoti lyginti su kitais

O jei nustojame sutiktą žmogų lyginti su savimi, kitais mus supančiais ar tik iš toli matytais žmonėmis, atrandame savo ir kitų unikalumą. Tikriausiai nei vienas nesuskaičiuosime, kiek kartų skaitydami, girdėdami draugų ar net nepažįstamų istorijas sakėme: „kaip norėčiau, kad man taip būtų“ arba „ir aš norėčiau tiek daug padaryti“ ar pan. Tačiau tikriausiai ant rankų pirštų suskaičiuosite kiek kartų viduje savimi didžiavotės. Ne kartą rašiau, daug kartų sakiau ir dar kartosiu, kad lyginimas yra didžiausias dūris į paširdžius mūsų savivertei. Prisiminkite, kad jūs esate ypatingas ir viską ką darote, pirmiau reikia daryti dėl savęs, tik po to dėl kitų.

Išdrįsti parodyti savo jausmus

Ir mano nuomone reikia stengtis tik dėl tų žmonių, kurie yra svarbūs mums. Su šiais žmonėmis galime būti atviri, nuoširdūs ir drąsūs. Drąsūs dalintis ir džiugiomis akimirkomis, ir liūdnais išgyvenimais, ir nevengti pasibarti. Juk tik rodydami ir kalbėdami apie visus jausmus mes esame tikri. O kai pamirštu visų jausmų svarbą, prisimenu, kaip vienas mokinys vaidino mane su žodžiais: „Laba diena. Aš esu Aurelija Ananjevaitė. Esu psichologė. Padedu vaikams nusiraminti ir noriu, kad jie būtų linksmi. Žaidžiu su vaikais. Pamokinu juos kažką tai. Kartais ir supykstu. Aš labai myliu vaikus.“ Jie primena, kas padeda nusipelnyti ir užsitarnauti kito meilę.

Suprasti, kokių santykių mes norime

Tačiau kiekvienas iš mūsų meilės siekiame skirtingai. Šią savaitę vesdama seminarus apie santykius supratau, kad dažnai santykiai primena gladiatorių kovas, kur kovoja kieno tiesa ir kieno taisyklėmis bus vadovaujamasi poroje, šeimoje ar darbe. Tuomet galima dažnai išgirsti, kaip kalboje vis dažniau nuskamba „Tau reikėtų…“ arba „Tu turėtum…“ ir piktinamasi, kai viskas vyksta ne pagal planą.

Ne ką rečiau pasitaiko santykiai, kai vienas yra „auka“, o kitas – „skriaudėjas“ arba „gynėjas“. Tuomet „auka“ mažai ką išmano, mažai ką žino ir mažai ką geba, be kito žmogaus rodos niekaip neapsieitų. Kartais net skundžiasi, kad gauna per sunkias užduotis darbe, jaučia, kad antroji pusė per daug iš jo reikalauja. Tokius žmones norisi ginti ir saugoti. Tačiau ar tokiose santykiuose augate jūs ar jus supantys žmonės?

Aš visada tikėjau, kad visur ir visada santykiai turi būti lygiaverčiai, tuomet galėsime tiek pasakoti savo istoriją, tiek girdėti kitų istorijas. Tad pagalvokite ir jūs, kokių santykių jūs norite? Kaip dažnai norite kovoti dėl galios? Kaip dažnai tapti „auka“, „gynėju“, o gal „skriaudėju“?

Pripažinti savo klaidas

Ir jei jau pasirenkame lygiaverčius santykius, turime suprasti, kad bus svarbu ne tik dalintis nuostabiomis akimirkomis, nemaloniais išgyvenimais, bet ir išdrįsti kalbėti apie savo klaidas ir gebėti atsiprašyti. Tuomet taip, mes tampame pažeidžiami, bet tokiais tapti verta, nes kaip rašė Brene Brown:

„Pasitikėjimas yra pažeidžiamumo vaisius, kuris prinoksta lėtai ir kuris reikalauja darbo, dėmesio bei visiško įsitraukimo. Pasitikėjimas nėra vienkartinis didis poelgis – tai didėjanti stiklinių rutuliukų kolekcija.“

Todėl vis dažniau mokausi pripažinti savo klaidas ir didžiausias komplimentas man dabar – „žinau, kad neteisit, nes pati nebijot pripažinti savo klaidų“. Jei aš išdrįsiu dalintis savo istorijomis su kuo mažiau pagrąžinimų ir kiti tam pasiryš 😉

Na gal ir saldžiai, per saldžiai kartais aš rašau. Bet patikėkit, viskas plaukia iš širdies ir tikėjimo, kad kiekvienas mes esame ypatingas ir kad kiekvienas galime papasakoti unikalią istoriją. Svarbu tik nenustot tikėti savimi 😉

Ir aš noriu išgirsti Tavo istoriją! Tad kokia yra jūsų istoriją ir kaip stengiatės pažinti kito istoriją?

 Nuotrauka

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s