Pyktis, pasyvi agresija ir patyčios: kas juos sieja?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vienos konsultacijos metu kalbėdama su tėvais nejučia papasakojau, kad pyktis turi skirtingų spalvų ir tuo metu pyktį suskirsčiau į keturias kategorijas (netikėtai ir labai spontaniškai): aktyvus adekvatus pyktis, aktyvus neadEkvatus pyktis, pasyvus neadekvatus pyktis ir pasyvus adekvatus pyktis. Tokiu skirstymu norėjau pasakyti, kad pats pyktis savaime nėra blogis, tačiau kai kurie pykčio išraiškos būdai gali žaloti, o kiti – padėti geriau suprasti save ar kitą žmogų. Užtat šiandien noriu pakalbėti apie labai nemalonias ir dažnai mokykloje (ką čia mokykloje, ir suaugusiojo kasdienybėje) vengiamas temas: pyktį, pasyvią agresiją ir patyčias.

Dirbdama tiek su vaikais, paaugliais individualiai, tiek su visa klase pastebiu, kad vis augdami jie tampa vis labiau uždaresni ir vis rečiau kalbantys apie savo išgyvenimus ir patirtis. Tuo tarpu tėvai neretai skundžiasi vaiku: „Pažadėjo padaryti, bet taip ir nepadarė. O kaip jam reikia, tai ir anksčiau atsikelia, ir viską laiku padaro.“

Pasyviai agresyvaus žmogaus portretas

Visai tai yra pasyvios agresijos (pasyvaus pykčio) pavyzdžiai. Taigi, koks yra pasyviai agresyvaus žmogaus portretas:

  • Jis/ji visada neigia, kad yra įžeistas ar piktas.
  • Jis/ji neigia tiesą, retai kada pasako, ką mano.
  • Jis/ji nuolat skundžiasi, kad su juo buvo elgiamasi neteisingai.
  • Jis/ji gali tyčia padaryti klaidą, kai jo/jos paprašoma kažką padaryti.
  • Jis/ji gali nuolat atidėlioti ir gaišti iki paskutinės minutės, kad atliktų darbus.
  • Jis/ji pasako įžeidžiamus komentarus su šypsena.
  • Jis/ji visada sako, kad „viskas yra gerai“.
  • Jis/ji kartais prieštarauja, kad tik kokiu nors būdu parodytų savo nepasitenkinimą.
  • Jis/ji šmeižia kitus, kad sukurtų kuo geresnį įspūdį apie save.
  • Jis/ji dažnai kaltina kitus ir retai kada prisiima atsakomybę už savo veiks
  • Jis/ji yra nuolat sarkastiška(s).
  • Jis/ji apie dažniau kalbės siųsdama(s) elektroninius laiškus, nei kalbėdama(s) akis į akį.
  • Jis/ji dažnai pasielgęs netinkamai sako „tik juokauju“.
  • Jis/ji stipriai nuvertina save.
  • Jis/ji kartais save žaloja.

Rašau šias savybes ir prieš akis iškyla ne vienas vaikas ar net klasės, kurioms šios savybės būdingas. Rodos bendrauji su jais, o toks nenuoširdumo šleifas sklando ore.

Pasyvios agresijos formos mokykloje

Ne veltui atlikus tyrimus pasaulyje pastebėta, jog pasyvi agresija į mokyklas atneša daug abejingumo ir įvairesnių patyčių formų (ignoravimas, apkalbos, paskalos ir pan.). Dažniausiai pasyvi agresija mokykloje pasireiškia šiomis formomis:

  • Laikinas atidėliojimas. Mokytojui paprašius mokinio atlikti svarbią užduotį, mokinys sutinka ją atlikti, bet taip niekada jos ir nepadaro. Tuomet arba pats mokytojas atlieka pavestąją užduotį ar ją atlieka kitas mokinys.
  • Problemos ignoravimas. Mokinys ar mokytojas pastebi problemą, žino būdus, kaip ją spręsti, bet nusprendžia, kad niekaip neprisidės prie iškilusios problemos sprendimo.
  • Tyčinis neefektyvumas. Mokinys atlieka jam pateiktas užduotis, tačiau jas padaro ne taip, kaip nurodė mokytojai, o atlieka savu pasirinktu ir išgalvotu būdu.
  • Paslėptas kerštas. Šiuo atveju mokinys jaučia daug priešiškų jausmų mokytojui ar klasės draugui ir ieško įvairiausių būdų, kaip atkeršyti. Kartais tai gali būti ištepta kėdė, kartais užrakintas kabinetas, o kartais užsirūkimas klasėje.

Šios keturios pasyvios agresijos formos primena, kad abejingumas ir pasyvus elgesys yra tiek pat netinkamas, kaip ir prasivardžiavimas, muštynės ar daiktų gadinimas. Tačiau šiuo atveju kyla daugiau pasimetimo, o kartais ir sunkiai paaiškinamo susierzinimo. Dažnai tiek mokiniams, tiek mokytojams susidūrus su pasyvios agresijos apraiškomis tenka nusivilti, išgyventi kaltės, gėdos ir beviltiškumo jausmus. Taip pat dauguma jaučiasi nesaugiai, nes šio netinkamo elgesio formas sunku pastebėti ir nuspėti ir prognozuojami pasyviai agresyvaus žmogaus poelgius. Tai kelia didžiulę įtampą.

Geriausias priešnuodis prieš patyčias – nuoširdumas

Jei norime, kad mokykloje ar mūsų gyvenime būtų kuo mažiau pasyvios agresijos, neadekvačiai reiškiamo pykčio ar patyčių, pirmiausiai turime išmokti būti nuoširdūs, atviri ir kartais pažeidžiami. Suprantu, kad nelengva, bet tik būdami empatiški ir supratingi galime sumažinti įtampą mokykloje. Ir tai atspindi neuro mokslai, kurie atskleidė, jog gerumas pakeičia smegenis ir mokyklos, kuriose mokoma empatijos kasdien žymiai sumažino patyčių lygį.

Be to, prisiminkite, kad labiausiai užkirsti kelią patyčioms padeda bendraminčiai ir bendražygiai. Kuo daugiau draugų vaikas turės, tuo mažiau patyčių patirs. Kartais pakanka drauge pastovėti su patyčių auka, kad pasikeistų jos nuotaika, o aplinkiniams nekiltų noras dar kartą prieš ją smurtauti. O svarbiausia, leisti žmogui suprasti, kad jis ne vienas.

O jei kitą kartą teks bendrauti su pasyviai agresyviu žmogumi, būkite kuo konkretesni. Savo lūkesčius ir norus išsakykite kuo aiškiau. Būkite empatiški, dalinkitės, kokius išgyvenimus ir jausmus jums sukelia jo poelgiai. Bet prisiminkite – kito žmogaus nepakeisite. Tačiau jei mes pasirenkame keistis patys, pasikeičia ir mūsų santykiai su aplinkiniais.

Tad ar pasiruošę akis į akį susidurti su savo pykčiu? Ir ar esate pasiruošę tapti atviresni ir nuoširdesni?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s