Pažymiai nemotyvuoja mokytis? O tai kas motyvuoja?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Jau antra savaitė kai planuoju rašyti viena, o nusprendžiu pasidalinti visai kitais atradimais. Ši savaitė ne išimtis. Rodos, jau beveik pradedu rašyti apie vaikų jausmus, dalintis atradimais, o visą savaitę su visais diskutuoja apie pažymių svarbą.

Tėvų reakcijos į gautą dvejetą

Ir viskas prasidėjo nuo to, kad pirmadienį mokiniams uždaviau klausimą: kaip reaguotų tavo mama ir tėtis, jei tu gautum dvejetą? Sulaukiau labai įdomių ir man rodos įdomių rezultatų. Trečdalis mokinių dalijosi, jog mamos sužinojusios apie dvejetą arba supykstą, arba padeda sugalvoti būdų, kaip būtų galima pasitaisyti gautą pažymį. Penktadalis mamų dažniausiai už gautą dvejetą skiria bausmę. Likusieji mokiniai dalijosi, jog mamos, sužinojusios apie žemą balą, nusivilia vaiku, kartais moralizuoja jam, o dvi mamos visai nereaguoja.

Kalbant apie tėčius, dažniausiai pasitaikantis atsakymas buvo, jog tėtis supyksta už gautą pažymį. Vienas iš mokinių dalijosi: „Visiškai nesvarbu jam, kaip aš sutrinku per kontrolinius, jam svarbu tik mano pažymiai. Mato kažką blogo – litanija neišvengiama.“ Taip pat trečdalis mokinių sulaukia pagalbos iš tėvų, kai jie nori išsitaisyti pažymį. Taip pat kartais tėvai skiria bausmę, kartais nereaguoja į gautą pažymį arba pritaria viskam, ką pasakė mama.

Palyginus gautus rezultatus su pažymių vidurkiais, pastebėjau, kad aukščiausias mokymosi vidurkis yra tų mokinių, kurie sulaukia pagalbos ar palaikymo iš tėvų. O net dviem balais pažymių vidurkis žemesnis buvo tų mokinių, kurie iš tėvų sulaukia tik emocinių reakcijų, t.y. tėvai šaukia ant jų, nusivilia jais, parodo, jog vaikas juos šiuo pažymiu stipriai nuliūdimo. Man šie rezultatai rodo, kad vaikams svarbu, jog tėvai padėtų jiems mokytis. Bet tuo pačiu parodo, kad tėvams labai svarbus vaiko pažymys.

Pažymiai neapibūdina mūsų gebėjimų

Tačiau, ar iš tiesų pažymys yra tai, kas geriausiai apibūdina mūsų gebėjimus. Būtent šią savaitę pasirodė interviu su Indre Stakėniene, kuri dalijosi, jog vertinimo sistema iki galo neatspindi teigiamų pokyčių, talento ar įgautų vaiko žinių, o ir pats moksleivis yra talpinamas į kažkokius rėmus, kurie ilgainiui gali užslopinti įgimtą jo norą tobulėti. Ir su šia mintimi labai sutinku, nes jau praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tyrimai įrodė, kad pažymiai yra vienas neefektyviausių paskatinimo būdų mokytis.

Paklausit, o kas labiausiai skatina vaikus mokytis? Vieno atsakymo nežinau. Bet patys pagalvokite, kad jums kyla noras mokytis? Aš noriu mokytis, kai kažko nesuprantu. Kai noriu patenkinti savo smalsumą. Kai žinau, kad tai man pravers ateityje. Kai žinau, kad pajausiu neapsakomą malonumą sužinojusi kažką nauja. Kai žinau, kad savo žiniomis galėsiu dalintis su kitais. Kai žinau, kad nesijausiu nejaukiai kalbėdama su draugais ar kolegomis.

Vaikams ir patinka mokyti

Mokyti kitus patinka ne tik man, bet ir mokiniams. Visada prisiminsiu penktokus, kuriems retai kada teko vesti pamokas, nes jie visada žinojo, kuo nori pasidalinti. Ir tas pasidalijimas visada primindavo pamoką: visada būdavo prezentacija, visada būdavo klasės darbas ir net būdavo įsivertinimas.

Tačiau, kad tokioms pamokoms vaikai pasiruoštų, jiems nepakanka žinoti, jog jie gaus įskaitą. Tuo metu jiems reikėjo mokėti planuoti savo laiką, gebėti pasirinkti temą ir atsirinkti informaciją, kuria pasidalins su klasės draugais, būti nuosekliems, kad pateiktų aiškiai informaciją. Ir manau, kad šioje situacijoje juos labiau motyvavo ne gautas įvertinimas, o galimybė būti savarankiškiems ir kalbėti apie tai, kas jiems rūpi. Jiems buvo svarbiau sulaukti iš manęs grįžtamojo ryšio, malonių žodžių iš tėvų nei parašyta įskaita dienyne.

O įgyti įgūdžiai kalbant viešai prieš auditoriją, bendradarbiaujant ir sprendžiant iškilusius sunkumus pravers ilgą laiko tarpą. Juk remiantis naujausiais tyrimais būtent šios savybės suteikia daugiausiai galimybių gauti darbą.

Todėl džiaugiuosi, jog tenka rašyti ne tik apie tai, ką iš anksto planuoju. Tokiu būdu ir daug ko išmokstu. Tai man atrodo, kad tokio jazz‘o turėtų būti ir mokykloje, ir namuose, kalbant apie pažymius. Gal kartais verta užduoti klausimą: kodėl gavai 10? Kaip Indrė sakė: „Ko verti tie dešimtukai, jei vaikas nesugeba įvardinti, ką jau moka, o kur dar reikia pasitempti, jei nejaučia malonumo ieškoti ir tyrinėti. Jei neturi kitų pomėgių ir užsiėmimų.“ Gal verta kartais vaikui gavus dvejetą, pasveikinti susidūrus su dar vienu iššūkiu ir pakalbėti, kaip jį įveikti? Juk žmogus yra unikalesnis už visus pažymius. Tad kas jus motyvuoja mokytis?

Reklama

One thought on “Pažymiai nemotyvuoja mokytis? O tai kas motyvuoja?

  1. Atgalinis pranešimas: Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos | Auganti psichologija

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s