Abejingumas svajonėms: kaip pradėti rūpintis jomis?

Turiu svajonę – kad ateitų diena, kai pasaulyje nebereikės psichologų. Kai nebereikės svetimo žmogaus, kuris nušluostys vaikui ašarą. Kai nebereikės nepažįstamojo prašyti patarimo. Kai nebereikės kliautis knygomis, kad geriau suprastume vienas kitą.

Paklausit: kaip ta svajonė atsirado?

Ji gimė iš nusivylimo savimi bei aplinkiniais ir didžiulio išgąsčio, jog tampame abejingi. Tėvai ne visada domisi, kas vyksta jų vaikų gyvenimuose. Mokytojai ne visada pastebi pakeltą ranką klasėje. Vaikai ne visada pastebi klasioko ašaras. O apie sunkumus susirenkame kalbėti tik tuomet, kai kilo grėsmė žmogaus gyvybei.

Ir abejingi tampame ne tik sau. Pirmiausiai, mes abejingi patys sau. Savo norams, svajonėms, siekiams ir poreikiams. Gyvename „reikia“ ir „ką pagalvos kiti“ pasaulyje, kuris pastatytas ant netvirtų „ateis ir mano laikas“ pamatų. Kadangi tik laukiame laiko, kai jau galėsim daryti, ką norim ir niekaip jo nesulaukiam – pykstame. Pykstame nežinia ant ko: savęs, draugų, tėvų, senelių ar valdžios. Nes laukiame, kol kiti paskatins mus padaryti ar padarys už mus tai, apie ką svajojame.

Tyla.

Pauzė.

Trūksta žodžių.

Juk mano svajonė – kad ateitų diena, kai pasaulyje nebereikės psichologų. Ką aš galiu dėl jos padaryti? Galiu paprašyti tik jūsų pagalbos, nes be jūsų ši svajonė negali tapti realybe.

Paklausit: o prie ko čia mes?

Nes tik jūs patys galite geriausiai pasirūpinti savimi:

Dažniau būdami savimi ir drąsiai klysdami siekti savo svajonės.

Vertindami tai, ką turite: 10 minučių su rytiniu puodeliu kavos, šiltą apkabinimą, 15 minučių pasivaikščiojimo ir visada neklystančią intuiciją.

Skirdami laiko sau, pokalbiui su mylimu žmogumi ir pasidomėjimui, kas vyksta jūsų draugų gyvenimuose.

Dažnai kalbėdamiesi ne tik apie malonius dalykus, bet ir tai, kas jus neramina, pykdo, gąsdina ar skaudina. Nemalonumai dingsta tik tada, kai jiems suteikiam formą.

Klausydamiesi ir stengdamiesi išgirsti istoriją, kurią jums pasakoja kitas žmogus. Žinokit, jei jis jums ją pasakoja, galimas daiktas, kad ta istorija padės atrasti atsakymus į jūsų keliamą klausimą.

Būdami atlaidūs, nes klysti labai žmogiška ir vieni su kitais mes elgiamės taip, kaip buvome išmokyti. Išmokti elgtis kitaip reikia daug laiko ir dar daugiau kantrybės 😉

Dalindamiesi meile, žiniomis, patirtimi, atradimais, knygomis, daiktais ir savo dėmesiu.

Prašydami pagalbos ir nelikdami vieni sudėtingiausiomis akimirkomis.

Tikėdami savo istorija ir drąsiai ja kurdami.

O dabar paklausiu aš: kokia yra jūsų didžiausia svajonė?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s