Komplikuoti kaltės ir atsakomybės santykiai: 3 būdai juos sutvarkyti

Šią savaitę skaitydama tekstus vis aptinku raktinius žodžius: BŪK DRĄSUS, APSINUOGINK, NEBŪK PER DAUG MANDAGUS, NUSTOK KALTINTI, NEIŠDUOK SAVĘS.

Tuomet prisimenu, kaip mano draugai dažnai juokiasi, kai aš stipriai nusikeikiu. Juokiasi, nes mane tokia matyti neįprasta. Bet kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, ir aš keikiuosi. Keikiuosi, kai kitas stipriai įžengia į mano asmeninę zoną. Keikiuosi, kai mane stipriai išnaudoja kolegos. Keikiuosi, kai matau, kad tėvai per mažai rūpinasi savo vaikais. Keikiuosi, kai kas nors mane stipriai pažemina.

Gali atrodyti, kad tuo didžiuojuosi. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai to net gėdijuosi, nes tai rodo, kad ne visada sugebu prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. O gal kartais prisiimu per daug atsakomybės? Nes jei tikrai rūpinčiausi savimi, neleisčiau, kad kolegos išnaudotų. Neleisčiau, kad kas nors mane žemintų. Ir nustočiau rūpintis kitų gyvenimais labiau nei savo.

Rodos, rašau pirmuoju asmeniu ir tik apie save, bet žinau, kad ir jūs save čia atpažįstate. Kiekvieną kartą skaitydama ir diskutuodama apie sunkumus, kurie kyla mokykloje, matau, kaip ieškote kaltų. Kartais kaltinate tėvus, kartais mokytojus, kartais mokinius, o kartais ir politikus. Kartais prisiimate kitų pasiūlytą kaltę. Bet pamirštate atsakomybę. Nes atsakomybė mus daro pažeidžiamus, apnuogina. Ji priverčia suprasti, kad malonūs, paslaugūs, geranoriški ir visiems patinkantys mes negalime būti. Juk ne saldainis.

Kaltindami save ar kitus – išduodame save. Išduodame savo nuomonę, savo svajones, savo nuostatas ir savo vertybes. Tuomet mūsų gyvenime atsiranda laiko stoka, chaosas ir daugybe nesusipratimų su palyginimo ir konkurencijos prieskoniais.

Mielas skaitytojau, gal jau metas į savo gyvenimą įnešti aiškumo? Gal jau metas jaustis saugiai savo gyvenime? Gal jau metas nustoti kasdien išduoti save? Ir gal jau užteks atsisakinėti savo laisvės?

Tapkime patikimi sau.

Nustokime stengtis dėl kitų ir stenkimės dėl savęs. Drąsiau darykime, sakykime, siekime, bendraukime su tuo, kuo norime ir laikykimės sau duotų pažadų. Nes kaip Brene Brown rašė: „Privalome susigrąžinti tikėjimą, kad esame verti meilės ir turime dievišką kibirkšti bei kūrybingumą.“

Kalbėkimės apie savo jausmus.

Kalbėkime apie juos tyliai, garsiai, pašnibždomis, šaukdami, juokdamiesi, verkdami. Kalbėkimės atvirai ir be išankstinių nusistatymų. Nes kaip J. K. Rowling pastebėjo, žmogui labiausiai kenkia abejingumas. O mano mintis apie abejingumą galite rasti čia.

Klausykimės kaip kiti kalba apie jausmus.

Kitų jausmai atrodo nepakeliami. Klausantis apie juos norisi nusukti akis, užsikišti akis, išeiti iš kambario ir nejausti tų nugara bėgiojančių šiurpuliukų. Labai nepatogu, bet būtent tas nepatogumas ir padeda mums keistis.

Na ir, žinoma, nebijokime mylėti ir dalintis meile, kartais apnuoginti sielą, pasakyti „ne“ ir atiduoti atsakomybę tam, kam ji priklauso. Nes jei jau kaltiname kitus, mes pamirštame prisiimti atsakomybę už save. O jei jau kaltiname save, tai jau prisiimame atsakomybę ne tik už save.

O gal tu manai kitaip?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s