Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasara man prasidėjo su svarbiu ir ilgai svarstytu sprendimu. Penkerius metus drauge su mokiniais šventusi išleistuves, nusprendžiau ir aš atšvęsti savo išleistuves mokykloje. Ir tik jas atšventusi, iš karto puoliau į pažinti su savo ir kitų vidiniais demonais seminare apie vaikų ir paauglių geštalto terapiją. Nebloga vasaros pradžia, ar ne?

Būtent šie demonai priminė, kad į mokyklą, po dvylikos metų mokymosi joje, grįžau, nes norėjau, kad visiems mokytis būtų smagu, įdomu, o mokykloje norėtųsi būti. Iki šiol to noriu. Bet pripažinsiu, tai padaryti ne taip lengva, kaip maniau pradžioje. Nes negali sužadinti mokinių smalsumo, jei ir suaugusieji (kalbu ne tik apie mokytojus) daug kuo nusivylę. Smalsumas negali augti ir ten, kur gyvenama tik „reikia“, „privalau“ ir „turiu“ taisyklėmis. Kur visą laiką baiminamasi suklysti, drąsiai reikšti savo nuomonę ir tuo labiau eksperimentuoti.

Gyvenant tokiose rėmuose tampa sunku pažinti save, suprasti kitus, nes mus visus visą laiką valdo siekis viską padaryti kuo geriau, padaryti kuo daugiau darbų ir padaryti juos kuo greičiau. Ir tuomet vienu metus mus užvaldo Perfekcionizmo, Laiko, Atidėliojimo, Baimės, Pykčio, Savigraužos ir Per Daug Mąstantis demonai. Kurie vietoj to, kad padėtų mums įveikti kilusius sunkumus, tik dar labiau skatina užsisklęsti, atsiriboti ir pabėgti nuo realybės.

Visus šiuos demonus turi tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ir viso to įrodymas man buvo pirmieji metai, kai dirbdama kūrybos agente drauge su kolege tapti demonais paskatinome aštuntokus. Tuo metu per pusvalandį tikriausiai išvydome patį gražiausią integracinį procesą. Vaikai išsipaišę veidus ir pabuvę kelias minutes demonais, vėliau taip pat paprastai ir lengvai panoro įsikūnyti į angelus.

Iki šiol man akys suspindi susižavėjimu, kai prisimenu šią situaciją. Juk ji atspindi, kaip kartais mums reikia susipažinti ne tik su savo gražiosiomis pusėmis, bet ir tomis, kurios gąsdina ir atskleidžia mūsų blogąsias savybes. Mes jas turime ne veltui. Kai kurios iš jų mus saugo, kai kurios gina, kai kurios globoja. Užtat leidus joms pabūti ir pagyventi drauge su mumis, mes jas geriau pažinsime, suprasime jų prasmę ir net galėsime valdyti.

Taigi, pirmaisiais metais susipažinusi su vaikų demonais, likusius keturis metus teko susipažinti su savaisiais. Tikrai tų pažinčių nenorėjau ir nelaukiau. Bet jie ateidavo. Ir mokiausi:

Būti pažeidžiama

Būdama mokytoja, jauna mokytoja, tikrai susilaukdavau daug komentarų. Ir tikrai turėdavau klasės valdymo problemų. Visa tai erzino, skaudino, žeidė ir skatino būti atsargia. Juk vaikai „tokie nedėkingi“, „tokie žiaurūs“ ir „tokie nejautrūs“. Būtent taip kalbėjo aplinkiniai ir Didybės demonas. Bet dažniau vietoj to, kad būčiau atsargi, stengdavausi apsišarvuoti atvirumu. Ir jis labiausiai padėjo. Visada nuoširdžiai su vaikais kalbėjau apie tai, kad jų elgesys skaudina, kad kartais pati nusiviliu savimi ir tuo, kaip mes bendraujame, kad ir aš klystu bei ne viską padarau. Būtent tai kūrė ryšį su jais ir net padėjo įveikti klasės valdymo sunkumus.

Kaip buvimas pažeidžiamai man padėjo, galite rasti ir šiuose mano įrašuose: Mitai apie mokinius, Visi mokiniai protingi ir Mokiniams svarbu žinoti, kad jie rūpi.

Valdyti save

Pamenu, vienos pamokos metu, pasakodama apie vieną metodą, netyčia parodžiau vidurinįjį pirštą. Tuomet tik pakėlusi galvą pamačiau, kaip visi klasės vaikai savo kišenėse ir kuprinėse ieškojo mobiliųjų telefonų, kad tik galėtų įamžinti šią akimirką. Ši gėdinga (bei šiek tiek komiška) situacija ilga pamokė mane galvoti apie tai, ką sakau ir ką darau. Ir iki šiol man primena, kad kiekvienas žodis ir veiksmas turi savo atoveiksmį.

Sakyti „ne“

Dirbant mokykloje psichologu kabinete visada galima sulaukti netikėtų svečių su skubotu pagalbos prašymu. Sulaukus to skuboto prašymo kyla pagunda imtis ir išspręsti visus kilusius sunkumus. Juk galiu! Tikrai ilgai ir neatsispirdavau šiems gundymams. (Va matot, kaip greitai gali prisistatyti Puikybės demonas?) Kol atėjo akimirka, kai pervargau ir supratau, kad aš labiau esu atsakinga už kitų bėdas nei kiti. Tokiu būdu atimdavau galimybę iš kitų augti. Nusprendusi leisti ir kitiems augti, dažniau ne tik brėžiau ribas, sakiau „ne“, bet ir mokiausi tikėti bei labiau patikėjau kitais.

Suprasti kitus

Kad būtų lengviau patikėti kitais, mokiausi juos suprasti. Ieškojau priežasčių visur ir dažnai sau užduodavau klausimus: kodėl mokiniams norisi vaikščioti po klasę? Kodėl vaikams taip svarbus maistas pamokoje? Kodėl vaikai vienus dalykus noriai mokosi, o kitų negali pakęsti? Kodėl vaikai neskaito? Kodėl suaugusieji taip nepatenkinti vaikais? Vienas pagrindinių atsakymų į šiuos klausimus buvo – meilės poreikis. Kiekvienam mums svarbu sulaukti dėmesio, įvertinimo, supratimo, palaikymo ir rūpesčio. Ir visa tai gavę vaikai (ir ne tik) būdavo smalsūs, aktyvūs, veiklūs ir noriai besimokantys.

Ir tai ne vienintelė įžvalga apie mokymąsi suprasti kitus, kitų įžvalgų galite rasti šiuose įrašuose: Ir mokiniai, ir mokytojai žmonės, Pokalbis apie draugystę, Mokinių ir mokytojų santykiai, Pažymiai nemotyvuojaSėkminga pamoka.

Pamilti save

Pamenu, antraisiais metais mokykloje, kai buvau ir klasės vadovė, ir mokytoja, ir psichologė, iš namų išeidavau puse septinių. Tam, kad spėčiau į pamokas nuvažiuoti iš Šeškinės į Antakalnį. O grįždavau – septintą vakare. Ir būtent tuomet neretai valgydavau pirmąjį ir paskutinį valgį per dieną. O po vakarienės pradėdavau ruoštis pamokoms. Tad stokodavau ir miego. Pasirodo tuomet gyvenau su Laiko ir Perfekcionizmo demonais. Tikriausiai, suprantate, kad sąjunga su šiais demonais atsiliepė ir mano išvaizdai, ir sveikatai. Užtat vasaras ir leisdavau mokydamasi, kaip geriau prisiminti save ir kaip rūpintis savimi. Ir galiu pasakyti, kad kasmet sekėsi vis geriau. Kartais galioja tas geštaltiškas principas – tik pabuvęs viename kraštutinume, suprasi kitą kraštutinumą.

Tikėti tuo, ką darai

Atėjau į mokyklą su tikėjimu, kad aš viską galiu. Galėsiu padėti kiekvienaam kurį sutiksiu. Kiekvienas gautas iššūkis bus įveikiamas. Ir tikrai, daug iššūkių buvo įveikta. Ne vienas mokytojas iš naujo patikėjo vaiku, kuris buvo „nurašytas“. Keli vaikai išgelbėti nuo „išmetimo“ iš mokyklos. Daugybe tėvų dar geriau pažino savo vaikus. O suorganizuotame šimtadienyje pagrindiniais herojais buvo tie, kuriuos net ant scenos buvo sunku įsivaizduoti. Užtat galiu drąsiai sakyti: „Mokykloje buvau ne veltui!”.

Vaikai mane mokė būti ŽMOGUMI. O kolegos – STIPRIA ASMENYBE. Užduodami klausimai leido tapti MOKYTOJA. O kilę klausimai leido būti SMALSIA PSICHOLOGE. Taip užaugau, sutvirtėjau ir išdrąsėjau ir esu pasiryžusi kitiems projektams. Taigi, bloge gal ir bus mažai istorijų iš mokyklos gyvenimo. Bet bus istorijų apie vaikus, apie šeimą, apie santykius ir apie motyvaciją (bus ir tęsinys šių tekstų 1, 2, 3, 4, ;)). Toliau daug kalbėsiu apie savo išgyvenimus, atradimus, įžvalgas bei kasdienius stebuklus.

Reklama

4 thoughts on “Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos

  1. Mažumėlę gaila, kad mokyklą palikote. 😦 Kita vertus jaučiu dėkingumą už tai, kad ten aplamai BUVOTE ir ne vienus metus. Juolab negaliu priekaištauti nes pats net nesu dirbęs mokykloje.

    O skaitydamas pačią pradžią apie viltis “pertvarkyti viską iš esmės“, prisiminiau viena gerą Hermano Hessės citatą:

    „- Tavo gyvenimas nepasidarys banalus ir kvailas, net jei ir žinai, kad tavo kova nebus sėkminga. Daug banaliau Hari, jei kovodamas dėl gėrio ir idealo, manai, kad privalai jį pasiekti. Argi idealai yra tam, kad juos pasiektume? Argi mes, žmonės, gyvename dėl to, kad pašalintume mirtį? Ne, mes gyvename, kad jos bijotume, o paskui vėl mylėtume, ir kaip tik jos dėka trumpas gyvenimas kartais valandėlei taip gražiai sužėruoja.“ (p. 120) Hermann Hesse, Stepių vilkas, Mediasat Group, S.A., 2006.

    Paspaudė "Patinka": 1 person

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s