Mokytis iš naujo kvėpuoti vasarojant pas tėvus

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasarojimas pas tėvus gali turėti kelis scenarijus. Vienas iš jų – būti su tėvais tikras iššūkis. Rodos kiekviena valanda praleista drauge su jais tik ir primena vaikystės nuoskaudas, neišgijusias žaizdas ir kažkur iš pakampės vis traukia tuos demonus, kuriuos taip norisi ignoruoti. Tuomet kiekviena buvimo drauge minutė tampa skausminga. Ir taip, niekada nesinori dar kartą grįžti vasaroti.

Bet yra ir kitas scenarijus – kai grįžti ir supranti, kad pabuvimas pas tėvus yra savotiškas atsitraukimas nuo kasdienybės. Rodos taip atsipalaiduoji, taip galva nedirba, kad ir jauti tik save dabartyje. Nepastebi nei kaip laikas bėga, nei kaip ne visiems laiku atrašai žinutes, nei kad iš viso kažką privalai daryti. Tiesiog būni. O iš to buvimo arba pasiduoti vidiniams norams, arba spontaniškiems tėvų pasiūlymams, arba norui savyje pažadinti nostalgiją.

Ir pirmiausiai savo lentynose atrandi jau seniai nevartytas ir net užmirštas nuotraukas, kuriose matydamas save prisimeni, kai anksčiau matydavai save jose. Kaip pastebėdavai, jog ne tuo rakursu esi pasisukusi, per mažai ar per daug šypsaisi, per daug matosi pilvas ar per storos šlaunys ir dar ne taip susišukavusią. Tokius ar net dar žiauresnius kritikos akmenis pažeri sau. Ir patikėkit, tie akmenys lieka ilgai. Ir po dešimties metų bežvelgdamas į tas nuotraukas stebiesi: kodėl aš taip sau sakiau? Juk aš tokių gražių bruožų turiu! Ir tuomet dar kartą supranti tu stebuklingų žodžių „kaip žiūri, taip ir matai“ galią. O dar labiau nušviesėja akyse, kai supranti, šiais žodžiais gali vadovautis ne tik žvelgdamas į save veidrodyje, nuotraukose, bet ir kiekviename žingsnyje, kai susvyruoja pasitikėjimas.

20287114_10212327434613563_8330747205559126691_o.jpg

Kai išmoksi pakeisti savo požiūrio kampą, gali drąsiau atsiduoti ir tiems spontaniškiems tėvų pasiūlymams. Tikiu, kad būnant pirmąjame scenarijuje jie gali kelti didžiulį susierzinimą. Bet jei nors kartą ryžtiesi atsiduoti jiems, gali ir daug ko išmokti. Pavyzdžiui, gali pradėti iš naujo atrasti ryšį su gamta. Nes būtent tas ryšys primena, kad pakanka penkiolikos minučių pasivaikščiojimo, kad atsipalaiduotum ir tokio atsipalaidavimo neatstos net dvi mėgstamo serialo serijos prieš miegą. Tame vienyje prisimeni kaip kvėpuoti, kad tiek įkvėpdamas, tiek iškvėpdamas pajustum kaip oras keliauja tavo plaučiais. Iš viso prisimeni, kad ne tik įkvėpimas, bet ir iškvėpimas svarbu.

Jei tik daugiau įkvėptume, o ne iškvėptume, būtume kupini „šiukšlių“. Ir čia šneku ne tik apie tą deguonies varinėjimą kūnu. Kalbu apie mūsų norą kaupti ir vengimą atsisakyti. Apie mūsų džiaugsmo troškimą ir skausmo vengimą. Apie drąsą didžiuotis savo privalumais ir nekalbėti apie savo trūkumus. Nes baimė būti pažeidžiamu sukausto. Ir  vėl mums į pagalbą gali ateiti kvėpavimas. Tai pirmasis vaistas, kuris gali padėti patyrus tiek fizinę, tiek emocinę traumą. Nes kvėpavimas sugrąžina mus į savo kūną, savo jausmus ir savo mintis. Jis atgaivina ir suteikia sąmoningumo.

Kartais taip, reikia leistis į gilias meditacines praktikas, dalyvauti seminaruose, kad išmoktum kvėpuoti. O kartais tiesiog reikia pabūti su gamta. Tas kvėpavimas grįš. Trumpam, bet grįš. Ir to pakaks, kad vėl pradėtum tikėti savimi. Nes kai pasitiki savimi, kiekvieną įvykį priimi kaip dovaną, o ne kaip skriaudą. Tuomet didžiuojiesi savimi už tai ką padarei, o ne primeni sau, ko tau trūksta. Nori tobulėti, bet nereikalauji iš savęs būti tobulu.

P.S. Tiek šios mintys, tiek nuotraukos gimė man vasarojant pas tėvus. O kaip bėga jūsų vasara?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s