Dvi tikrosios priežastys, kodėl nustojame sportuoti

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien noriu kreiptis į tuos, kurie iki šiol mano, kad yra „bevaliai“ ir „tinginiai“. Ir tokiomis etiketėmis apdovanoja save kasdien už tai, kad vėl nepradėjo sportuoti. O juk pradėti sportuoti taip paprastą – „tereikia pradėti sportuoti ir nenustoti“. Tikriausiai būtent toks patarimas pirmiausiai iškyla tik pradėjus save vadinti „tinginiu“ ir „bevaliu“.

Žinot, aš pradėti sportuoti bandžiau tikriausiai kasmet bent po kelis kartus nuo 14 metų. Paskaičiavus gaunasi kažkur apie penkiasdešimt bandymų. Ir bėgiojau, ir lankiau aerobiką, ir sporto salę, ir namuose bandžiau sportuoti, ir grupines išbandžiau, ir… Tačiau ateidavo akimirka, kada sustodavau. Dažniausiai pasiteisindavau, kad vėl daug darbų ir visur nespėsiu. Kol per paskutinius dvejus metus supratau, kad sportas man yra nuolatinis lipimas per savo baimes. O kartais sportuodama net išgyvenu rimtą nerimą.

Šiandien ryte, sportuojant reikėjo atlikti pratimą ir aš jo negalėjau daryti. Ne dėl to, kad jis toks sudėtingas. Sudėtingesnių teko padaryti. Tačiau dėl to, kad baisu. Labai baisu. Jauti kaip ima širdis krūtinėje šokinėti ir rodos tuoj iššoks. Supranti, kad jau nebekvėpuoji, nes taaaaip baisu. O akyse tvenkiasi ašaros, nes jau net nepradėjęs bijai suklupti ir pargriūti.

Ir tai nėra pirmas kartas. Ne kartą sportuojant sukosi galva, pykino, savo širdies plakimą girdėjau labiau už muziką ir vos pastovėdavau. Ir tai vyko ne dėl silpnos sveikatos, o iš baimės.

Neapibrėžtumo baimės

Kiekvieną kartą sportuodama susiduriu su didžiuliu neapibrėžtumu, su nežinojimu, kokį šį kartą pratimą teks išbandyti, kiek teks atlikti šuoliukų, o kiek tų nelemtųjų „burpių“. Vis suabejoju: ar teks suprasti, kad mano kūnas stiprus? Bet gal kaip tik suprasiu, kad nemoku paskirstyti savo kūno svorio? Gal turiu per mažai jėgų? O gal iš viso esu silpna?

Pažeidžiamumo baimės

Kai supranti, kad esi silpnas, turi per mažai jėgų ir dar sunku valdyti savo kūną, pasijauti tokia pažeidžiama. Daug labiau pažeidžiama, nei dabar rašydama jums šį tekstą. Nes aš trenerei ir dar kokiems penkiems žmonėms, kurie yra šalia manęs, parodau, kiek aš daug silpnybių, trūkumų turiu. Kokia aš iš tiesų nuodėminga, kad ir kaip kitokia norėčiau atrodyti. O tai kerta per kojas ir užtat ne visada norisi sugrįžti.

Todėl tiems, kurie sako „daryk ir viskas“, noriu atsakyti: „Po nedarymu slypi daug gilesnės priežastys nei valios stoka“. Nes kad ir kaip sunku patikėti, mūsų kūnas, jausmai ir mintys yra stipriai susiję. Užtat viskuo ir turime rūpintis, jei norime būti tiek sportiški, tiek tvirti, tiek sveiki.

O tie, kurie dar kartą save pavadino „tinginiu“ ar „bevaliu“, siūlau pirmiausiai ne eiti ir vėl užsirašyti į sporto salę, bet imti ir išmokti sau atleisti. Atleisti sau už tai, ko nepadarėte, nors žadėjote. Atleisti sau už tai, kad suklupote ir suklydote. Prisiminkite, kad gyvenime, mes visada turime teisę rinktis ir tik jūs geriausiai žinote, kas jums padeda tapti tvirtesniu. Svarbiausia vertinti ir mylėti save, nes mus labiausiai augina meilė.

Su Apkabinimų dieną 😉

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s