Nutylėjimai, kurie saugo nuo skausmo ir kuria iliuzijas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Pastaruoju metu vis tenka konsultuoti klientus, kurie ne kartą lankėsi pas psichiatrą, kurie jau ne vieną mėnesį, o kartais ir ne vienerius metus gyvena su žinojimu, kad turi psichiatrinę diagnozę. Bet kai paprašau papasakoti apie savo ligą, dažniausiai dauguma mažai ką gali papasakoti. Jie tiesiog žino, kokia jų liga. Priežasčių, kodėl jiems sunku kalbėti apie šią diagnozę yra daug. Bet svarbiausias faktas – mažai ką gali papasakoti. Nes jei nežinai, kuo sergi, kaip tu gali išmokti su tuo gyveni? Kaip tu gali padėti sau gyti? Kaip tu gali iš viso tada mokytis rūpintis savimi? Juk daug ko nežinai.

22730127_909101492589069_3978963564722799087_n.jpg

Bet juk dažnai sakoma, kai supranti tiesą, tavo istorija pasikeičia. O kai tavo istorija keičiasi, transformuojasi ir tavo gyvenimas. Tačiau tų mažų ar didėlių bėgimų nuo realybės aptinku daug. Va beklausydama naujausios „Moterys kalba“ laidos nugirdau, kaip mama, netekusi savo vaiko, buvo net skatinama neiti į laidotuves. Juk tiek daug SKAUSMO. To paties skausmo vengiam ir nepasakodami vaikams apie artimojo žmogaus mirtį. Ir kartais net kurdami istorijas, kur dabar yra žmogus, kurio šeima neteko.

Su nutylėjimas vaikai susiduria ir klasėje. Jei klasėje kažkas apsistumdė, vienas kitą užgauliojo ir net vienas kitam trenkė, dažnai apsimetame, kad tai nevyksta. Rodos, kad suaugusieji to klasėje nepastebi, nes nekalba. O tik paskatinus apie tai, kas vyksta, kalbėti, pirmiausiai susilauki mirtinos tylos. Nes apie tai kalbėti NEJAUKU. Bet reikia! Nes tik taip vaikams parodysim, kad rūpi.

Parodysim, kad mes patys sau rūpime. Nes pasakykite, kiek kartų darėte darbus iki išnaktų, nes negalėjote pasakyti, kad neturite laiko? Kiek kartų pykote, bet nieko nesakėte, nes bijote įskaudinti? Ir kiek kartų nepasakėte, kad mylite, nes bijojote sulaukti neigiamos reakcijos? Kiek kartų kito žmogaus neapkabinote, nors norėjote, bet neišdrįsote? Kiek kartų norėjote pasakyti komplimentą nepažįstamajam, bet nutylėjote?

Jei sudėčiau visus savo atsakymus, suskaičiuočiau tūkstančius kartų. Ir sutinku su tais, kurie teigia, kad kartais reikia mokėti patylėti. Mokėti patylėti, kad nepakenktum sau. Mokėti patylėti, kad nesužeistum kito. Mokėti patylėti, kad išgirstum. Mokėti patylėti, kad suprastum. Mokėti patylėti, kad būtum pastabesnis.

14947828_977729779030367_3823016078201378162_n.jpg

Bet būtent dėl tų pačių priežasčių kartais reikia mokėti prakalbėti. Užtat aš taip džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jau trejus metus drauge su vaikais aptariu „Nepatogaus kino“ festivalio filmus ir kalbu apie tai, ko kartais neišdrįstu net savo draugų paklausti. Apie lytinę orientaciją, gyvenimą su neįgaliu žmogumi, pasirinkimo laisvę, santykius su tėvais. Ir jau Fibė iš „Draugų“ seniai buvo įrodžiusi, aš tik sulaukiu patvirtinimų su klausimu „O tu rytoj būsi čia?“, kad vaikai mėgsta kalbėti apie tai, ko suaugusieji kartais bijo.

Taip, norint prabilti, reikia daugiau pasirengimo ir nusiteikimo nei nutylėjimui. Bet prieš nutildami visada sau užduokit du klausimus: ką gausit ir ką prarasit, jei nutilsit? Ir tada pasirinkit. Nes nutylėjai suteikia galimybę prisigalvoti ir kurti iliuzijas. O prabilimas leidžia suartėti su kitu žmogumi. Nes jūs abu tada dalijatės skausmu ir nejaukumu.

Tad ką pasirinksite šį kartą?

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s