Istorijų, kurias pamena ir kūnas, galia santykiui

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiais metais bent kartą per savaitę teko vesti seminarus ar skaityti pranešimus labai skirtingoms auditorijoms. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę pasiryždavau dar kartą įveikti įvairias baimes bei kompleksus ir bent pusvalandžiui (o kartais ir net šešiom valandom) tapti atvira ir pažeidžiama kitiems žmonėms.

Tą pažeidžiamumo jausmą stipriausiai išgyvenau prieš mėnesį, kai vedžiau net penkis užsiėmimus mokiniams, tėvams, mokytojams mokykloje kurią baigiau. Visą savaitę prieš užsiėmimus nieko negalėjau valgyti. Kad ir kaip žinojau, jog pavalgyti privalau, į burną negalėjau įdėti nei kąsnio. Vien pažvelgus į maistą burnoje pajusdavau pasišlykštėjimo jausmą, o skrandis dar stipriau susitraukdavo. O vedant užsiėmimus jaučiau, kaip virpėjo tiek kojos, tiek rankos. Net klaidas dariau ne tik praleisdama raides. Rodos, buvau ne savimi.

Tačiau aišku, kai tik pradėdavau dalintis savo patirtimis, žiniomis, įžvalgomis, atsigaudavau ir visas baimes pamiršdavau. Svarbiausia buvo – dalintis. Tačiau po visų šių užsiėmimų jaučiausi kaip niekad stipriai išsekusi. Visas kūnas buvo krečiamas drebulio, nors joks gripas nekamavo. Ir norėjau – tik miegoti.

Paradoksas tame, kad visų šių užsiėmimų metu ir kalbėjau apie jausmų įtaką mūsų kūnui ir mintims. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, jei juos užslopiname. Ir kas vyksta gyvenime, jei nepriimame savo išgyvenimų. O mano kūnas pasakojo savo istoriją, kas būna, jei nedrįstame kalbėti apie savo išgyvenimus.

Ne, aš tikrai nebebijau prieš visus prisipažinti, kad jaudinuosi. Nebaisu net pasakyti, kad ne viską žinau ar pripažinti padarius klaidą. Bet tuo metu mano kūnas kalbėjo apie jausmus, kuriuos išgyvenau mokydamasi savo mokykloje. Jis labai lengvai vėl prisiminė tas akimirkas, kai bijodavau eiti į mokyklą. Kai baimindavausi prabilti ir būti išjuokta. Ir labiausiai visada bijojau ne bendraamžių patyčių. O mokytojų. Tiksliau anglų ir rusų kalbos mokytojų. Nes mano “padargai ne tokie“, „tarimas per minkštas“, „daug geriau kalbu, kai nešioju plokštelę“, „geriau gal iš viso nekalbėk“. Sulaukdavau ne tik šių komentarų, bet ir nuolatinių pašaipių pakartojimų, kai nepavykdavo gerai ištarti žodžio ar sakinio. Pamenu, net sapnuodavau, kaip toli toli tas mokytojas pasiunčiu. O mokykloje iš tiesų ir tylėdavau. Nes man taip buvo sakoma.

Užtat mano kūnas ir po vienuolikos metų drebėjo eidamas į mokyklą. Nes jis viską prisiminė. Ir stipriai išgyveno. Visu tuo pasidalinau su kita anglų kalbos mokytoja. Ji man niekada nedėstė, bet savaip buvo mano mokytoja. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Bet dabar gali padėti kitiems.“  Šie žodžiai taip stipriai suskambėjo mano viduje ir supratau, jog kiekviena patirtis, kad ir kiek skaudi būtų – praturtina.

Paklausit, kodėl visu tuo dalinuosi? Nes norėjau pasakyti, kad kartais sakinio „Aš jaučiuosi…, kai tu…“ (kurio taip moko ne tik psichologai) nepakanka. Kartais tam, kad taptume artimesni savo antrajai pusei, draugams ar kitiems artimiesiems, turime papasakoti visą istoriją. Istoriją, nuspalvintą tikrais jausmais, išgyvenimais ir patyrimais. Nes tada gimta tikrasis supratimas.

Ir tai įrodė praėjusį trečiadienį vestas užsiėmimas pirmo kurso psichologijos studentams. Aš atvirai dalinausi, kaip atrodo psichologo darbas. O jie atvirai klausinėjo. Ir praėjus mūsų pusantros valandos pokalbiui jie sakė: „Pagaliau reali istorija, o ne dar viena teorija iš praktiko lūpų. Gera girdėti, kad kartais užduodat tą „kodėl?“ klausimą, nors vadovėliai ir draudžia. Gera sužinoti, kad ir psichologai klysta. Gera suprasti, kad kartais ir psichologai bejėgiai.“ O po šių žodžių visi kažkaip išėjome su palengvėjimu.

Norėtųsi ir jus paskatinti dalintis sava istorija, bet šį kartą to neprašysiu. Žinau, kad kiekvienam ateis savas laikas pasidalinti sava istorija. Tik žinokim, kad tiek pasidalintas, tiek slepiamas, tiek pamirštas istorijas visada prisimena mūsų kūnas ir kai reikės, apie jas primins.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s