Kaip vaikams padėti susidraugauti su knyga?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien vaikams siūlomų pramogų yra itin daug. raleisti laisvalaikį. Tad knygos skaitymas dažniausiai susijęs su bausme, nes tą daryti liepė tėvai ar mokytoja. Dar blogiau, kai skaitymas tampa lygus bausmei. Todėl reiktų pradėti nuo to, kad vaikams skaitymas taptų malonumu. Knyga turi žadinti smalsumą ir suteikti naujų patirčių. Skaitomas tekstas turi būti prasmingas ir suteikti konkrečios naudos. Jei tekstas bus neprasmingas ir neįdomus, vaikas nepatirs skaitymo malonumo ir didelė tikimybė, kad skaitymas jam įprotis netaps.

  • Knyga nuo mažumės turi būti prie vaiko žaislų.
  • Vaikai turi matyti tėvus su knyga rankoje. Tėvai gali skaityti vaikams, drauge su vaikais skaityti tą pačia knygą, arba klausytis, kaip pradinukas jiems garsiai skaito.
  • Leiskite vaikams rinktis, kokias knygas skaityti, drauge su vaiku įkurkite savo namų biblioteką.
  • Būtinai apsilankykite savo miesto bibliotekoje, užregistruokitę vaiką į ją ir vaikų skyriuje leiskite jam išsirinkti tokią knygą, kurios jam labiausiai norisi. Nesikiškite į jo rinkimosi procesą. Nesvarbu, kad išsirinks jau skaitytą ar gerai žinomą istoriją, svarbiausia, kad vaikas domisi.
  • Kuo labiau vaikas jausis atsakingas už knygas ir jų pasirinkimą, tuo ir didesniu noru skaityti pasižymės.
  • Džiaukitės kiekviena vaiko pastanga skaityti knygas, nes net pora puslapių yra rezultatas. Nebijokite vaikų apdovanoti už perskaitytą knygą. Svarbiausia, kad vaikas nebūtų motyvuojamas televizoriaus žiūrėjimu ar žaidimu su kompiuteriu, tokiu būdu parodysite, kad televizorius ar kompiuteris yra svarbesnis nei knyga.
  • Galite sudaryti lentelę kurioje būtų fiksuojama, kiek vaikas skiria laiko skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui, kompiuteriui, telefonui. Jei vaikas tiek pat laiko ar net daugiau praleidžia skaitydamas nei žaisdamas telefonu ar kompiuteriu, apdovanokite! Apdovanojimas gali būti nauja knyga, kurią padovanosite ypatingai supakuotą ir gal dar papasakosite žaismingą knygos atsiradimo istoriją.
  • Labai svarbu parodyti, kad knygų skaitymas gali būti malonus ir atpalaiduojantis bei įtraukiantis. Todėl drauge su vaiku skaitykite knygas ir aptarkite knygos herojus, kartu suvaidinkite knygoje aprašytą istoriją.
  • Dar daugiau vaiko susidomėjimo gali sulaukti vakarai, kai visa šeima kuria skirtingas pabaigas tai pačiai istorijai.
  • Renkite parodas, kur iliustruojamas knygos viršelis, ir tai gali būti ne tik piešiniai, bet ir nuotraukos, lipdiniai, koliažai.
  • Jei knygų skaityti nemėgsta paaugliai, pirmiausiai meilę knygoms galite paskatinti padėdami vaikui atrasti žanrą, kuris jį labiausiai domintų.
  • Paaugliams galite pasakoti knygų atsiradimo istorijas, įdomius faktus apie autorius ar net dalindamiesi juokingomis ar netikėtomis ištraukomis.
  • Su paaugliais pravartu pakalbėti, kuo svarbus ir naudingas skaitymas. Nebijokite jų paskatinti skaityti ir elektronines knygas. Svarbiausia, kad kiekviena knyga, kurią paauglys skaito, taptų jam prasminga.

Trumpai tariant, prisiminkite, kad skaitymas kartais vaikui yra iššūkis ir neverskite vaiko skaityti, o būdami pavyzdžiu, bendraudami ir žaisdami su vaiku, ugdykite jo meilę knygoms.

Pirmą kartą spausdinta M51 (Nr. 2)

Reklama

Mokytis iš naujo kvėpuoti vasarojant pas tėvus

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasarojimas pas tėvus gali turėti kelis scenarijus. Vienas iš jų – būti su tėvais tikras iššūkis. Rodos kiekviena valanda praleista drauge su jais tik ir primena vaikystės nuoskaudas, neišgijusias žaizdas ir kažkur iš pakampės vis traukia tuos demonus, kuriuos taip norisi ignoruoti. Tuomet kiekviena buvimo drauge minutė tampa skausminga. Ir taip, niekada nesinori dar kartą grįžti vasaroti.

Bet yra ir kitas scenarijus – kai grįžti ir supranti, kad pabuvimas pas tėvus yra savotiškas atsitraukimas nuo kasdienybės. Rodos taip atsipalaiduoji, taip galva nedirba, kad ir jauti tik save dabartyje. Nepastebi nei kaip laikas bėga, nei kaip ne visiems laiku atrašai žinutes, nei kad iš viso kažką privalai daryti. Tiesiog būni. O iš to buvimo arba pasiduoti vidiniams norams, arba spontaniškiems tėvų pasiūlymams, arba norui savyje pažadinti nostalgiją.

Ir pirmiausiai savo lentynose atrandi jau seniai nevartytas ir net užmirštas nuotraukas, kuriose matydamas save prisimeni, kai anksčiau matydavai save jose. Kaip pastebėdavai, jog ne tuo rakursu esi pasisukusi, per mažai ar per daug šypsaisi, per daug matosi pilvas ar per storos šlaunys ir dar ne taip susišukavusią. Tokius ar net dar žiauresnius kritikos akmenis pažeri sau. Ir patikėkit, tie akmenys lieka ilgai. Ir po dešimties metų bežvelgdamas į tas nuotraukas stebiesi: kodėl aš taip sau sakiau? Juk aš tokių gražių bruožų turiu! Ir tuomet dar kartą supranti tu stebuklingų žodžių „kaip žiūri, taip ir matai“ galią. O dar labiau nušviesėja akyse, kai supranti, šiais žodžiais gali vadovautis ne tik žvelgdamas į save veidrodyje, nuotraukose, bet ir kiekviename žingsnyje, kai susvyruoja pasitikėjimas.

20287114_10212327434613563_8330747205559126691_o.jpg

Kai išmoksi pakeisti savo požiūrio kampą, gali drąsiau atsiduoti ir tiems spontaniškiems tėvų pasiūlymams. Tikiu, kad būnant pirmąjame scenarijuje jie gali kelti didžiulį susierzinimą. Bet jei nors kartą ryžtiesi atsiduoti jiems, gali ir daug ko išmokti. Pavyzdžiui, gali pradėti iš naujo atrasti ryšį su gamta. Nes būtent tas ryšys primena, kad pakanka penkiolikos minučių pasivaikščiojimo, kad atsipalaiduotum ir tokio atsipalaidavimo neatstos net dvi mėgstamo serialo serijos prieš miegą. Tame vienyje prisimeni kaip kvėpuoti, kad tiek įkvėpdamas, tiek iškvėpdamas pajustum kaip oras keliauja tavo plaučiais. Iš viso prisimeni, kad ne tik įkvėpimas, bet ir iškvėpimas svarbu.

Jei tik daugiau įkvėptume, o ne iškvėptume, būtume kupini „šiukšlių“. Ir čia šneku ne tik apie tą deguonies varinėjimą kūnu. Kalbu apie mūsų norą kaupti ir vengimą atsisakyti. Apie mūsų džiaugsmo troškimą ir skausmo vengimą. Apie drąsą didžiuotis savo privalumais ir nekalbėti apie savo trūkumus. Nes baimė būti pažeidžiamu sukausto. Ir  vėl mums į pagalbą gali ateiti kvėpavimas. Tai pirmasis vaistas, kuris gali padėti patyrus tiek fizinę, tiek emocinę traumą. Nes kvėpavimas sugrąžina mus į savo kūną, savo jausmus ir savo mintis. Jis atgaivina ir suteikia sąmoningumo.

Kartais taip, reikia leistis į gilias meditacines praktikas, dalyvauti seminaruose, kad išmoktum kvėpuoti. O kartais tiesiog reikia pabūti su gamta. Tas kvėpavimas grįš. Trumpam, bet grįš. Ir to pakaks, kad vėl pradėtum tikėti savimi. Nes kai pasitiki savimi, kiekvieną įvykį priimi kaip dovaną, o ne kaip skriaudą. Tuomet didžiuojiesi savimi už tai ką padarei, o ne primeni sau, ko tau trūksta. Nori tobulėti, bet nereikalauji iš savęs būti tobulu.

P.S. Tiek šios mintys, tiek nuotraukos gimė man vasarojant pas tėvus. O kaip bėga jūsų vasara?

Valgyti gyvenimą kąsniais: kaip?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Valgyti gyvenimą kąsniais – pirmą kartą šiuos žodžius išgirdau iš savo klientės prieš metus, kai kalbėjome apie tai, ką reiškia mėgautis gyvenimu. Ir jau tuomet ši frazė tapo artima. O vakar besiruošdama kitos dienos rytinei treniruote (rytinei, tai reiškia 6.30 ryto) pagalvojau, kad gyvenimas yra spalvingas, jei tik mes ryžtamės imti ir spalvinti jį. Jei tik išdrįstame padaryti tai, apie ką seniai svajojome ar imtis to, ką seniai buvome pamiršę. Žinau, žinau, „nėra taip lengva“ – kažkas jau man pasakysi. Bet mano ispanų kalbos dėstytojas ir tam turi atsakymą: „Jei sakysi, kad nėra lengva, taip ir bus. Jei sakysi pavyks, tai gal tikrai pavyks?“.

Tačiau šį kartą aš nerašysiu apie požiūrio ar minčių keitimą. Greičiau kalbėsiu apie tai, kaip greitai ir lengvai mes galime nuspalvinti savo gyvenimą:

Pamiršti savo ūgį, svorį, amžių ir puoselėti savo vidinį grožį

Juk kai mes mąstome, kaip atrodysime sporto salėje su didesniu užpakaliu nei daugumos. Kai galvojame, kai negalime užsidėti aukštakulnių, nes ir taip primename stulpą. Kai neleidžiame sau šokti ir dainuoti iš širdies, nes pase jau parašyta 56 metai. Kai sustabdome save, nes… (įrašyk pats ;)) Visais tais kartais mes bandome įtikti bei patikti kitiems, sulaukti kitų dėmesio ir stengiamės nuspalvinti kitų pasaulius. Tačiau mes imame valgyti gyvenimą kąsniais tuomet, kai priimame save su visais savo „pliusais“ ir „minusais“, kad ir kaip mums nepatiktų. Ne, kai priimame, net to žodžio „nepatinka“, nebėra, užtat – BRANGINU.

Pamilti savo „gerąsias“ ir „blogąsias“ savybes

Jau įsivaizduoju, kaip minia jūsų man už nugaros klausia: kaip galima branginti savo blogąsias savybes? Tačiau šios „blogosios“ ne veltui atsirado. Jos mums kažkada padėjo išgyventi, apsiginti ir apsaugoti save. Jos yra mūsų dalis ir be šių minusių nebūtume tokie, kokie esame. O esame unikalūs ir tai turime vertinti. Vertinti viską, kas su mumis susiję.

Priimti ne kitų mestus iššūkius, o pačiam sau mesti iššūkį

O kai jau išmokstame vertinti, verta mesti sau iššūkį. Taip! Taip! Iššūkį sau. Ne draugui, kaimynui, žmonai, vyrui, vaikams ar tėvams. Imti ir išmokti naujos kalbos. Leisti sau šokti ir dainuoti ne tik duše. Dažniau pasakyti „ačiū“, „prašau“, „aš tave myliu“. Pasisveikinti su visais kaimynais. Ryžtis kelionei į kalnus. Įsigyti gyvūną. Perskaityti storą knygą. Pradėti sportuoti. Gali būti bet kas. Svarbiausia, kad jūs sau gyvenime suteiktumėte naujus pojūčius ir patyrimus, leistumėte sau gyventi, klupti, stotis ir vėl gyventi.

Nelaukti, kol kitas pasiūlys, o pačiam paprašyti

Žinoma, ne į visus iššūkius turime leistis vieni. Tačiau šioje vietoje svarbu nelaukti kol kitas pasisiūlys, o patiems išdrįsti paprašyti. Nestabdyti savęs, o prašyti to žmogaus, su kuriuo ir norime leisti į iššūkio įveikimą. Tik nepamirškim, kiekvienas gali tiek sutikti, tiek pasakyti „ne“. Čia jau kito žmogaus teisė. Tačiau tikrai pastebėsite, kaip gyvenimas palengvėja. Prašydami mes tampame atsakingesni už save ir sumažėja tas įgimtas egocentrizmas, kai įsivaizduojame, kad kiti gali nuspėti, ko mums reikia.

Kalbėti ne tik apie tai, kad patinka, bet ir kas nepatinka

Dar labiau nustojame tikėti savo ir kitų aiškiaregyste, kai ima nuoširdžiai kalbėtis. Kai sumažėja baimė būti pažeidžiamiems ir išdrįstame kalbėti tiek apie tai, kas patinka, tiek ir apie tai, kas nepatinka. Tuomet užmezgame tikrą, autentišką ir nuoširdų santykį pirmiausiai su savimi, o vėliau ir su kitais. Tada mums jau nebetoks baisus žodis „ne“, negąsdina ir pastaba ar kritika. Nes viską priimame kaip natūralų procesą.

Perskaičius, kai kuriems gali pasirodyti, kad jau ne tokie čia lengvi būdai nuspalvinti tą savo gyvenimą. Bet žinokit, jie brangiai nekainuoja, tik truputį laiko ir truputį pastangų. Tačiau gaunamos dovanos tikrai atsiperka. Bet gal jūs žinote paprastesnių būdų kaip gyvenimą valgyti kąsniais?

Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasara man prasidėjo su svarbiu ir ilgai svarstytu sprendimu. Penkerius metus drauge su mokiniais šventusi išleistuves, nusprendžiau ir aš atšvęsti savo išleistuves mokykloje. Ir tik jas atšventusi, iš karto puoliau į pažinti su savo ir kitų vidiniais demonais seminare apie vaikų ir paauglių geštalto terapiją. Nebloga vasaros pradžia, ar ne?

Būtent šie demonai priminė, kad į mokyklą, po dvylikos metų mokymosi joje, grįžau, nes norėjau, kad visiems mokytis būtų smagu, įdomu, o mokykloje norėtųsi būti. Iki šiol to noriu. Bet pripažinsiu, tai padaryti ne taip lengva, kaip maniau pradžioje. Nes negali sužadinti mokinių smalsumo, jei ir suaugusieji (kalbu ne tik apie mokytojus) daug kuo nusivylę. Smalsumas negali augti ir ten, kur gyvenama tik „reikia“, „privalau“ ir „turiu“ taisyklėmis. Kur visą laiką baiminamasi suklysti, drąsiai reikšti savo nuomonę ir tuo labiau eksperimentuoti.

Gyvenant tokiose rėmuose tampa sunku pažinti save, suprasti kitus, nes mus visus visą laiką valdo siekis viską padaryti kuo geriau, padaryti kuo daugiau darbų ir padaryti juos kuo greičiau. Ir tuomet vienu metus mus užvaldo Perfekcionizmo, Laiko, Atidėliojimo, Baimės, Pykčio, Savigraužos ir Per Daug Mąstantis demonai. Kurie vietoj to, kad padėtų mums įveikti kilusius sunkumus, tik dar labiau skatina užsisklęsti, atsiriboti ir pabėgti nuo realybės.

Visus šiuos demonus turi tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ir viso to įrodymas man buvo pirmieji metai, kai dirbdama kūrybos agente drauge su kolege tapti demonais paskatinome aštuntokus. Tuo metu per pusvalandį tikriausiai išvydome patį gražiausią integracinį procesą. Vaikai išsipaišę veidus ir pabuvę kelias minutes demonais, vėliau taip pat paprastai ir lengvai panoro įsikūnyti į angelus.

Iki šiol man akys suspindi susižavėjimu, kai prisimenu šią situaciją. Juk ji atspindi, kaip kartais mums reikia susipažinti ne tik su savo gražiosiomis pusėmis, bet ir tomis, kurios gąsdina ir atskleidžia mūsų blogąsias savybes. Mes jas turime ne veltui. Kai kurios iš jų mus saugo, kai kurios gina, kai kurios globoja. Užtat leidus joms pabūti ir pagyventi drauge su mumis, mes jas geriau pažinsime, suprasime jų prasmę ir net galėsime valdyti.

Taigi, pirmaisiais metais susipažinusi su vaikų demonais, likusius keturis metus teko susipažinti su savaisiais. Tikrai tų pažinčių nenorėjau ir nelaukiau. Bet jie ateidavo. Ir mokiausi:

Būti pažeidžiama

Būdama mokytoja, jauna mokytoja, tikrai susilaukdavau daug komentarų. Ir tikrai turėdavau klasės valdymo problemų. Visa tai erzino, skaudino, žeidė ir skatino būti atsargia. Juk vaikai „tokie nedėkingi“, „tokie žiaurūs“ ir „tokie nejautrūs“. Būtent taip kalbėjo aplinkiniai ir Didybės demonas. Bet dažniau vietoj to, kad būčiau atsargi, stengdavausi apsišarvuoti atvirumu. Ir jis labiausiai padėjo. Visada nuoširdžiai su vaikais kalbėjau apie tai, kad jų elgesys skaudina, kad kartais pati nusiviliu savimi ir tuo, kaip mes bendraujame, kad ir aš klystu bei ne viską padarau. Būtent tai kūrė ryšį su jais ir net padėjo įveikti klasės valdymo sunkumus.

Kaip buvimas pažeidžiamai man padėjo, galite rasti ir šiuose mano įrašuose: Mitai apie mokinius, Visi mokiniai protingi ir Mokiniams svarbu žinoti, kad jie rūpi.

Valdyti save

Pamenu, vienos pamokos metu, pasakodama apie vieną metodą, netyčia parodžiau vidurinįjį pirštą. Tuomet tik pakėlusi galvą pamačiau, kaip visi klasės vaikai savo kišenėse ir kuprinėse ieškojo mobiliųjų telefonų, kad tik galėtų įamžinti šią akimirką. Ši gėdinga (bei šiek tiek komiška) situacija ilga pamokė mane galvoti apie tai, ką sakau ir ką darau. Ir iki šiol man primena, kad kiekvienas žodis ir veiksmas turi savo atoveiksmį.

Sakyti „ne“

Dirbant mokykloje psichologu kabinete visada galima sulaukti netikėtų svečių su skubotu pagalbos prašymu. Sulaukus to skuboto prašymo kyla pagunda imtis ir išspręsti visus kilusius sunkumus. Juk galiu! Tikrai ilgai ir neatsispirdavau šiems gundymams. (Va matot, kaip greitai gali prisistatyti Puikybės demonas?) Kol atėjo akimirka, kai pervargau ir supratau, kad aš labiau esu atsakinga už kitų bėdas nei kiti. Tokiu būdu atimdavau galimybę iš kitų augti. Nusprendusi leisti ir kitiems augti, dažniau ne tik brėžiau ribas, sakiau „ne“, bet ir mokiausi tikėti bei labiau patikėjau kitais.

Suprasti kitus

Kad būtų lengviau patikėti kitais, mokiausi juos suprasti. Ieškojau priežasčių visur ir dažnai sau užduodavau klausimus: kodėl mokiniams norisi vaikščioti po klasę? Kodėl vaikams taip svarbus maistas pamokoje? Kodėl vaikai vienus dalykus noriai mokosi, o kitų negali pakęsti? Kodėl vaikai neskaito? Kodėl suaugusieji taip nepatenkinti vaikais? Vienas pagrindinių atsakymų į šiuos klausimus buvo – meilės poreikis. Kiekvienam mums svarbu sulaukti dėmesio, įvertinimo, supratimo, palaikymo ir rūpesčio. Ir visa tai gavę vaikai (ir ne tik) būdavo smalsūs, aktyvūs, veiklūs ir noriai besimokantys.

Ir tai ne vienintelė įžvalga apie mokymąsi suprasti kitus, kitų įžvalgų galite rasti šiuose įrašuose: Ir mokiniai, ir mokytojai žmonės, Pokalbis apie draugystę, Mokinių ir mokytojų santykiai, Pažymiai nemotyvuojaSėkminga pamoka.

Pamilti save

Pamenu, antraisiais metais mokykloje, kai buvau ir klasės vadovė, ir mokytoja, ir psichologė, iš namų išeidavau puse septinių. Tam, kad spėčiau į pamokas nuvažiuoti iš Šeškinės į Antakalnį. O grįždavau – septintą vakare. Ir būtent tuomet neretai valgydavau pirmąjį ir paskutinį valgį per dieną. O po vakarienės pradėdavau ruoštis pamokoms. Tad stokodavau ir miego. Pasirodo tuomet gyvenau su Laiko ir Perfekcionizmo demonais. Tikriausiai, suprantate, kad sąjunga su šiais demonais atsiliepė ir mano išvaizdai, ir sveikatai. Užtat vasaras ir leisdavau mokydamasi, kaip geriau prisiminti save ir kaip rūpintis savimi. Ir galiu pasakyti, kad kasmet sekėsi vis geriau. Kartais galioja tas geštaltiškas principas – tik pabuvęs viename kraštutinume, suprasi kitą kraštutinumą.

Tikėti tuo, ką darai

Atėjau į mokyklą su tikėjimu, kad aš viską galiu. Galėsiu padėti kiekvienaam kurį sutiksiu. Kiekvienas gautas iššūkis bus įveikiamas. Ir tikrai, daug iššūkių buvo įveikta. Ne vienas mokytojas iš naujo patikėjo vaiku, kuris buvo „nurašytas“. Keli vaikai išgelbėti nuo „išmetimo“ iš mokyklos. Daugybe tėvų dar geriau pažino savo vaikus. O suorganizuotame šimtadienyje pagrindiniais herojais buvo tie, kuriuos net ant scenos buvo sunku įsivaizduoti. Užtat galiu drąsiai sakyti: „Mokykloje buvau ne veltui!”.

Vaikai mane mokė būti ŽMOGUMI. O kolegos – STIPRIA ASMENYBE. Užduodami klausimai leido tapti MOKYTOJA. O kilę klausimai leido būti SMALSIA PSICHOLOGE. Taip užaugau, sutvirtėjau ir išdrąsėjau ir esu pasiryžusi kitiems projektams. Taigi, bloge gal ir bus mažai istorijų iš mokyklos gyvenimo. Bet bus istorijų apie vaikus, apie šeimą, apie santykius ir apie motyvaciją (bus ir tęsinys šių tekstų 1, 2, 3, 4, ;)). Toliau daug kalbėsiu apie savo išgyvenimus, atradimus, įžvalgas bei kasdienius stebuklus.

Komplikuoti kaltės ir atsakomybės santykiai: 3 būdai juos sutvarkyti

Šią savaitę skaitydama tekstus vis aptinku raktinius žodžius: BŪK DRĄSUS, APSINUOGINK, NEBŪK PER DAUG MANDAGUS, NUSTOK KALTINTI, NEIŠDUOK SAVĘS.

Tuomet prisimenu, kaip mano draugai dažnai juokiasi, kai aš stipriai nusikeikiu. Juokiasi, nes mane tokia matyti neįprasta. Bet kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, ir aš keikiuosi. Keikiuosi, kai kitas stipriai įžengia į mano asmeninę zoną. Keikiuosi, kai mane stipriai išnaudoja kolegos. Keikiuosi, kai matau, kad tėvai per mažai rūpinasi savo vaikais. Keikiuosi, kai kas nors mane stipriai pažemina.

Gali atrodyti, kad tuo didžiuojuosi. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai to net gėdijuosi, nes tai rodo, kad ne visada sugebu prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. O gal kartais prisiimu per daug atsakomybės? Nes jei tikrai rūpinčiausi savimi, neleisčiau, kad kolegos išnaudotų. Neleisčiau, kad kas nors mane žemintų. Ir nustočiau rūpintis kitų gyvenimais labiau nei savo.

Rodos, rašau pirmuoju asmeniu ir tik apie save, bet žinau, kad ir jūs save čia atpažįstate. Kiekvieną kartą skaitydama ir diskutuodama apie sunkumus, kurie kyla mokykloje, matau, kaip ieškote kaltų. Kartais kaltinate tėvus, kartais mokytojus, kartais mokinius, o kartais ir politikus. Kartais prisiimate kitų pasiūlytą kaltę. Bet pamirštate atsakomybę. Nes atsakomybė mus daro pažeidžiamus, apnuogina. Ji priverčia suprasti, kad malonūs, paslaugūs, geranoriški ir visiems patinkantys mes negalime būti. Juk ne saldainis.

Kaltindami save ar kitus – išduodame save. Išduodame savo nuomonę, savo svajones, savo nuostatas ir savo vertybes. Tuomet mūsų gyvenime atsiranda laiko stoka, chaosas ir daugybe nesusipratimų su palyginimo ir konkurencijos prieskoniais.

Mielas skaitytojau, gal jau metas į savo gyvenimą įnešti aiškumo? Gal jau metas jaustis saugiai savo gyvenime? Gal jau metas nustoti kasdien išduoti save? Ir gal jau užteks atsisakinėti savo laisvės?

Tapkime patikimi sau.

Nustokime stengtis dėl kitų ir stenkimės dėl savęs. Drąsiau darykime, sakykime, siekime, bendraukime su tuo, kuo norime ir laikykimės sau duotų pažadų. Nes kaip Brene Brown rašė: „Privalome susigrąžinti tikėjimą, kad esame verti meilės ir turime dievišką kibirkšti bei kūrybingumą.“

Kalbėkimės apie savo jausmus.

Kalbėkime apie juos tyliai, garsiai, pašnibždomis, šaukdami, juokdamiesi, verkdami. Kalbėkimės atvirai ir be išankstinių nusistatymų. Nes kaip J. K. Rowling pastebėjo, žmogui labiausiai kenkia abejingumas. O mano mintis apie abejingumą galite rasti čia.

Klausykimės kaip kiti kalba apie jausmus.

Kitų jausmai atrodo nepakeliami. Klausantis apie juos norisi nusukti akis, užsikišti akis, išeiti iš kambario ir nejausti tų nugara bėgiojančių šiurpuliukų. Labai nepatogu, bet būtent tas nepatogumas ir padeda mums keistis.

Na ir, žinoma, nebijokime mylėti ir dalintis meile, kartais apnuoginti sielą, pasakyti „ne“ ir atiduoti atsakomybę tam, kam ji priklauso. Nes jei jau kaltiname kitus, mes pamirštame prisiimti atsakomybę už save. O jei jau kaltiname save, tai jau prisiimame atsakomybę ne tik už save.

O gal tu manai kitaip?