Puikybės ir meilės paieškos internetinėse pažintyse

b37c8c5bcecaf2ff70d19f31adf5ed28

AURELIJA ANANJEVAITĖ

„Nežinau, kas gausis, bet jaučiu, kad turiu parašyti.“ – tokia mintis šovė betvarkant kambarius ir besiruošiant pasitikti saulėtą ir kupiną gražių akimirkų savaitgalį. Va ir dabar rašau ir žvelgiu į vėjyje šokančius margaspalvius lapus, kuriuos dar labiau atgaivina saulės spinduliai.

Kad ir kaip būtų paradoksalu, šiam tekstui įkvėpė mano jogos mokytojos pasidalinti žodžiai: „Meilė tirpdo puikybę. Tai nutinka, kai širdyje Meilės ir puikybės santykis pasikeičia Meilės naudai.“

Būtent su puikybe kas kartą susitikdavau pažinčių portaluose ir pati ten gal lankydavausi apsigaubusi puikybės skraiste. Ir kartais nieko blogo būti išpuikusiam, jei tai netrukdo tavo orumui. Tačiau, kai apgaubti tos puikybės žmonės ima ir pardavinėja savo kūnus, tai verčia sunerimti.

„Atsiųs savęs nuogos nuotrauką.“, „Gal nori smagiai praleisti vakarą?“, „Gal nori pamatyti, kaip aš atrodau be drabužių?“, „Gal nori sekso?“ – tokios gražios, o kartais net ir keiksmažodžių kupinos žinutės pasiekdavo mane kasdien. Žinau, kad ne tik mane. Ilgai galvojau, kad taip elgiasi tik nusivylę vaikinai, vedę vyrai ar šiaip daug pykčio moterims jaučiantys berniukai. Tačiau besiklausydama draugių, draugų ir savo klientų istorijų supratau, kad tokias pačias žinutes gauna ir vyrai.

Tuomet savęs ir paklausiau: kur dingo pagarba sau? Kodėl mes drauge su savo kūnų pardavinėjimu (tiksliau išnuomojimu ar paskolinimu), po truputį išparduodame savo orumą? Nejau seksas tapo vienintele forma sulaukti meilės iš kitų? O gal jis yra vienintelis būdas parodyti kitam, kad aš galiu kontroliuoti save?

Nežinau. Bet rašau tai, kad bent keli žmonės perskaitytų ir suprastų, kad savo kūną turim gerbti ir neleisti kitiems taip pat jo darkyti. Darkymu laikau ne patį seksą, o tai, kad atiduodame tą kūną nepažįstamiesiems. Meilė užgimsta per laiką. Ryšys taip pat atsiranda per laiką. O santykiai kuriami visą gyvenimą.

Tad kasdien mes turime pažaboti save puikybe, nes ji skatina greičiau įsižeisti, nuvertinti, reikalauti ir pykti dėl menkniekių. Visa tai mumyse pagimdo daug skausmo ir norą kitus skaudinti. Kartais tai būna sąmoningas noras atkeršyti, o kartais visa tai vyksta nesąmoningai, tiesiog bėgant nuo skausmo ir trokštant bent kelias minutes pasijusti reikalinti.

Trumpai tariant, užvaldo troškimas sulaukti meilės. Meilę pajusime, kai ją puoselėsime savyje, kad ir kaip sunku tai bus padaryti. Žinau, kad sunku. Bet kaip saulė atgaivina vėjyje šokančius lapus, taip ir meilė sau su nuolankumu atgaivina mūsų sielą 😉

Reklama

Spalvos, kurias į mano gyvenimą atnešė kvapai

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Lygiai prieš metus, vesdama užsiėmimą tėvams susipažinau su tokiais žodžiais kaip aromatas, aromaterapijas, eteriniai aliejai. Tuomet pažinau ir levandos bei pipirmėtės eterinius aliejus. Bet į juos žvelgiau atsargiai ir net giliai mintyse turėjau stiprų stereotipą, kad tie eteriniai aliejai reikalingi tik mamoms, kurios nori padėti pagyti savo vaikams be vaistų.

Bet tuomet nusipirkau du eterinių aliejų buteliukus ir jų visai nenaudojau. Tik vis smalsiu žvilgsniu pažvelgdavau į juos, stovinčius vonios spintelėje. Tačiau praėjus keliems mėnesiams mano namuose jau buvo daugiau nei dešimt eterinių aliejų buteliukų ir jie po truputį vis labiau veržėsi į mano kasdienybę. O šiandien galiu pasakyti, kad eterinis aliejus gali (tiksliau, turi) būti kiekvieno žmogaus gyvenime.

Kodėl taip drąsiai teigiu? Nes ilgą laiką savo gyvenime vertinau tik vieną – protą ir mokslą, kol supratau, kad jie ne visagaliai. Ir kad mūsų pasaulyje yra visko daugiau nei mūsų protas gali suprasti ar paaiškinti. Leidusi sau suprasti, kad pasaulis yra daug spalvingesnis nei kada įsivaizdavau, įsileidau ir kvapus. Nes būtent mūsų uoslė turi 300 receptorių, o eterinis aliejus į kraują ir net galvos smegenų skystį gali pakliūti per kelias sekundes. O jei eterinis aliejus yra terapinės klasės, jis gali padėti pagyti ne tik kūnui, bet ir sielai.

Kaip? Kiekvieno daikto, objekto, organizmo vibracijos gali būti išmatuojamos megahercais (mHz). Kiekvienas augalas ir turi savąjį mHz, kaip ir eterinis aliejus, kuris ir yra augalo siela. Žmogus suserga tuomet, kai maitinasi, elgiasi ar mąsto netinkamai, tiksliau tariant, kai teršia savo organizmą. Beteršdami savo organizmą mes žeminame vibracijas ir kad jas pakeltume turime vėl išmokti eiti sąmoningumo keliu. Kitaip tariant išmokti tinkamai maitintis, gebėti mąstyti pozityviai ir viską savo gyvenime daryti su meile ir pagarba.

Tai padaryti nėra taip lengva, kaip čia parašiau 😉 Reikia daug laiko, užtat naudojant eterinius aliejus, visi šie pokyčiai vyksta daug greičiau. Net pati tokio spartumo nesitikėjau, bet per puse metų mano gyvenime atsirado ne viena naujovė.

36950979_10215023961305045_1234640155130724352_n

1. Susigrąžinau ekologiją į savo gyvenimą.

Studijuojama bakalaurą savanoriavau ekologiniame klube „Žvejone“ ir apie vegetarizmą, rūšiavimą, perdėtą vartojimą, antrinį atliekų panaudojimą, maisto sudėtį ir cheminių valiklių įtaką mums ir Baltijos jūrai žinojau daug. Tuomet, kai visu tuo domėjausi, turėjau daug įvairių gerų įpročių. Bet išvykusi į Vilnių, juos pamiršau. Atėjus į mano gyvenimą eteriniams aliejams vėl labiau pradėjau vertinti gamtą. Be to, kad rūšiavau ir teberūšiuoju, pradėjau labiau atsižvelgti, kokius produktus ir priemones perku, kaip naudoju elektros ir vandens išteklius, kaip stengsiuosi įveikti didesnius atstumus. O didžiausi pokyčiai įvyko mano mityboje: visai nevartoju mėsos ir žuvies, vengiu pieno roduktų ir saldumynų, negeriu kavos ir nevartoju alkoholio. Ir žinau, kad čia tik maža pradžia, nes yra dar kur tobulėti.

33866557_603221800057138_2225387474211831808_n2. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, apie kuriuos savo gyvenime buvau pamiršusi.

Žmonės, pamatę, kad domiuosi aromapsichologija, aromaterapija ir aromatestavimu, vis dažniau pradėjo domėtis kuo gyvenu užduodami klausimą: „Gal keičiu profilį?“ „Ne, profilio nekeičiu, greičiau papildau ir atrandu dar vieną būdą, kaip žmogui padėti.“ – atsakydavau. O šis atsakymas juos sudomindavo taip, kad įtraukdavo į įvairias diskusijas. Tokiu būdu pradėjau palaikyti ryšį su tetomis apie kurias žinojau iš tėvų pasakojimų ir retų vaikystės prisiminimų. Jaučiuosi suartėjusi su mokytoja, kurią neretai prisimindavau iš mokyklos, o dabar mes viena kitą vadinam draugėmis ir dar negailim komplimentų. Galiausiai, visai kitoje šviesoje pažinau žmones, apie kuriuos buvau ne pačios geriausios nuomonės ir net nemaniau, kad kartais su jais dalinsiuosi slapčiausiomis savo gyvenimo istorijomis.

37934547_10215137955234822_7381631786213703680_n3. Prisiminiau ir atrandu vis naujus savo talentus.

Atėjus Naujiems metams ir vis labiau į savo gyvenimą įsileidžiant eterinius aliejus, aš vis sau užduodavau klausimą: kas yra mano tikroji savirealizacija? Tuo pat metu mokiausi gyventi ne nuo tikslo prie tikslo, o procese. Kitais žodžiais tariant, leisti sau gyventi iš širdies. Kai po truputį supratau, kad be bendravimo, kelionių Ir rašymo, mano gyvenime labia svarbūs šokiai, kaip tai bandžiau paneigti. Ir nuo tos akimirkos išbandžiau šokį poroje užmerktomis akimis, supratau, kad šokio terapija gali gydyti bei išmintingais perliukais gali pasidalinti ne tik filosofai ir psichologai, bet ir šokių mokytojai. O šalia šokio, į gyvenimą po truputį grįžta ir piešimas, meilė gamtai ir stiprus potraukis piešti augalus. Užtat dabar ne retai pagalvoju, gal ir blogo pavadinime slypi daugiau nei aš maniau?

Žinau, kad visa tai, ką aprašiau gali skambėti mistiškai. Bet visu šiuo šiuo tekstu norėjau su jumis pasidalinti, jog priminčiau, kad gyvenimas yra spalvingesnis nei mes kartais jam leidžiame būti ir paraginti atsiverti naujiems pojūčiams ir potyriams, nes nežinosi, ką jie atneš 😉

Nutylėjimai, kurie saugo nuo skausmo ir kuria iliuzijas

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Pastaruoju metu vis tenka konsultuoti klientus, kurie ne kartą lankėsi pas psichiatrą, kurie jau ne vieną mėnesį, o kartais ir ne vienerius metus gyvena su žinojimu, kad turi psichiatrinę diagnozę. Bet kai paprašau papasakoti apie savo ligą, dažniausiai dauguma mažai ką gali papasakoti. Jie tiesiog žino, kokia jų liga. Priežasčių, kodėl jiems sunku kalbėti apie šią diagnozę yra daug. Bet svarbiausias faktas – mažai ką gali papasakoti. Nes jei nežinai, kuo sergi, kaip tu gali išmokti su tuo gyveni? Kaip tu gali padėti sau gyti? Kaip tu gali iš viso tada mokytis rūpintis savimi? Juk daug ko nežinai.

22730127_909101492589069_3978963564722799087_n.jpg

Bet juk dažnai sakoma, kai supranti tiesą, tavo istorija pasikeičia. O kai tavo istorija keičiasi, transformuojasi ir tavo gyvenimas. Tačiau tų mažų ar didėlių bėgimų nuo realybės aptinku daug. Va beklausydama naujausios „Moterys kalba“ laidos nugirdau, kaip mama, netekusi savo vaiko, buvo net skatinama neiti į laidotuves. Juk tiek daug SKAUSMO. To paties skausmo vengiam ir nepasakodami vaikams apie artimojo žmogaus mirtį. Ir kartais net kurdami istorijas, kur dabar yra žmogus, kurio šeima neteko.

Su nutylėjimas vaikai susiduria ir klasėje. Jei klasėje kažkas apsistumdė, vienas kitą užgauliojo ir net vienas kitam trenkė, dažnai apsimetame, kad tai nevyksta. Rodos, kad suaugusieji to klasėje nepastebi, nes nekalba. O tik paskatinus apie tai, kas vyksta, kalbėti, pirmiausiai susilauki mirtinos tylos. Nes apie tai kalbėti NEJAUKU. Bet reikia! Nes tik taip vaikams parodysim, kad rūpi.

Parodysim, kad mes patys sau rūpime. Nes pasakykite, kiek kartų darėte darbus iki išnaktų, nes negalėjote pasakyti, kad neturite laiko? Kiek kartų pykote, bet nieko nesakėte, nes bijote įskaudinti? Ir kiek kartų nepasakėte, kad mylite, nes bijojote sulaukti neigiamos reakcijos? Kiek kartų kito žmogaus neapkabinote, nors norėjote, bet neišdrįsote? Kiek kartų norėjote pasakyti komplimentą nepažįstamajam, bet nutylėjote?

Jei sudėčiau visus savo atsakymus, suskaičiuočiau tūkstančius kartų. Ir sutinku su tais, kurie teigia, kad kartais reikia mokėti patylėti. Mokėti patylėti, kad nepakenktum sau. Mokėti patylėti, kad nesužeistum kito. Mokėti patylėti, kad išgirstum. Mokėti patylėti, kad suprastum. Mokėti patylėti, kad būtum pastabesnis.

14947828_977729779030367_3823016078201378162_n.jpg

Bet būtent dėl tų pačių priežasčių kartais reikia mokėti prakalbėti. Užtat aš taip džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad jau trejus metus drauge su vaikais aptariu „Nepatogaus kino“ festivalio filmus ir kalbu apie tai, ko kartais neišdrįstu net savo draugų paklausti. Apie lytinę orientaciją, gyvenimą su neįgaliu žmogumi, pasirinkimo laisvę, santykius su tėvais. Ir jau Fibė iš „Draugų“ seniai buvo įrodžiusi, aš tik sulaukiu patvirtinimų su klausimu „O tu rytoj būsi čia?“, kad vaikai mėgsta kalbėti apie tai, ko suaugusieji kartais bijo.

Taip, norint prabilti, reikia daugiau pasirengimo ir nusiteikimo nei nutylėjimui. Bet prieš nutildami visada sau užduokit du klausimus: ką gausit ir ką prarasit, jei nutilsit? Ir tada pasirinkit. Nes nutylėjai suteikia galimybę prisigalvoti ir kurti iliuzijas. O prabilimas leidžia suartėti su kitu žmogumi. Nes jūs abu tada dalijatės skausmu ir nejaukumu.

Tad ką pasirinksite šį kartą?

Kaip vaikams padėti susidraugauti su knyga?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien vaikams siūlomų pramogų yra itin daug. raleisti laisvalaikį. Tad knygos skaitymas dažniausiai susijęs su bausme, nes tą daryti liepė tėvai ar mokytoja. Dar blogiau, kai skaitymas tampa lygus bausmei. Todėl reiktų pradėti nuo to, kad vaikams skaitymas taptų malonumu. Knyga turi žadinti smalsumą ir suteikti naujų patirčių. Skaitomas tekstas turi būti prasmingas ir suteikti konkrečios naudos. Jei tekstas bus neprasmingas ir neįdomus, vaikas nepatirs skaitymo malonumo ir didelė tikimybė, kad skaitymas jam įprotis netaps.

  • Knyga nuo mažumės turi būti prie vaiko žaislų.
  • Vaikai turi matyti tėvus su knyga rankoje. Tėvai gali skaityti vaikams, drauge su vaikais skaityti tą pačia knygą, arba klausytis, kaip pradinukas jiems garsiai skaito.
  • Leiskite vaikams rinktis, kokias knygas skaityti, drauge su vaiku įkurkite savo namų biblioteką.
  • Būtinai apsilankykite savo miesto bibliotekoje, užregistruokitę vaiką į ją ir vaikų skyriuje leiskite jam išsirinkti tokią knygą, kurios jam labiausiai norisi. Nesikiškite į jo rinkimosi procesą. Nesvarbu, kad išsirinks jau skaitytą ar gerai žinomą istoriją, svarbiausia, kad vaikas domisi.
  • Kuo labiau vaikas jausis atsakingas už knygas ir jų pasirinkimą, tuo ir didesniu noru skaityti pasižymės.
  • Džiaukitės kiekviena vaiko pastanga skaityti knygas, nes net pora puslapių yra rezultatas. Nebijokite vaikų apdovanoti už perskaitytą knygą. Svarbiausia, kad vaikas nebūtų motyvuojamas televizoriaus žiūrėjimu ar žaidimu su kompiuteriu, tokiu būdu parodysite, kad televizorius ar kompiuteris yra svarbesnis nei knyga.
  • Galite sudaryti lentelę kurioje būtų fiksuojama, kiek vaikas skiria laiko skaitymui, televizoriaus žiūrėjimui, kompiuteriui, telefonui. Jei vaikas tiek pat laiko ar net daugiau praleidžia skaitydamas nei žaisdamas telefonu ar kompiuteriu, apdovanokite! Apdovanojimas gali būti nauja knyga, kurią padovanosite ypatingai supakuotą ir gal dar papasakosite žaismingą knygos atsiradimo istoriją.
  • Labai svarbu parodyti, kad knygų skaitymas gali būti malonus ir atpalaiduojantis bei įtraukiantis. Todėl drauge su vaiku skaitykite knygas ir aptarkite knygos herojus, kartu suvaidinkite knygoje aprašytą istoriją.
  • Dar daugiau vaiko susidomėjimo gali sulaukti vakarai, kai visa šeima kuria skirtingas pabaigas tai pačiai istorijai.
  • Renkite parodas, kur iliustruojamas knygos viršelis, ir tai gali būti ne tik piešiniai, bet ir nuotraukos, lipdiniai, koliažai.
  • Jei knygų skaityti nemėgsta paaugliai, pirmiausiai meilę knygoms galite paskatinti padėdami vaikui atrasti žanrą, kuris jį labiausiai domintų.
  • Paaugliams galite pasakoti knygų atsiradimo istorijas, įdomius faktus apie autorius ar net dalindamiesi juokingomis ar netikėtomis ištraukomis.
  • Su paaugliais pravartu pakalbėti, kuo svarbus ir naudingas skaitymas. Nebijokite jų paskatinti skaityti ir elektronines knygas. Svarbiausia, kad kiekviena knyga, kurią paauglys skaito, taptų jam prasminga.

Trumpai tariant, prisiminkite, kad skaitymas kartais vaikui yra iššūkis ir neverskite vaiko skaityti, o būdami pavyzdžiu, bendraudami ir žaisdami su vaiku, ugdykite jo meilę knygoms.

Pirmą kartą spausdinta M51 (Nr. 2)

Mokytis iš naujo kvėpuoti vasarojant pas tėvus

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasarojimas pas tėvus gali turėti kelis scenarijus. Vienas iš jų – būti su tėvais tikras iššūkis. Rodos kiekviena valanda praleista drauge su jais tik ir primena vaikystės nuoskaudas, neišgijusias žaizdas ir kažkur iš pakampės vis traukia tuos demonus, kuriuos taip norisi ignoruoti. Tuomet kiekviena buvimo drauge minutė tampa skausminga. Ir taip, niekada nesinori dar kartą grįžti vasaroti.

Bet yra ir kitas scenarijus – kai grįžti ir supranti, kad pabuvimas pas tėvus yra savotiškas atsitraukimas nuo kasdienybės. Rodos taip atsipalaiduoji, taip galva nedirba, kad ir jauti tik save dabartyje. Nepastebi nei kaip laikas bėga, nei kaip ne visiems laiku atrašai žinutes, nei kad iš viso kažką privalai daryti. Tiesiog būni. O iš to buvimo arba pasiduoti vidiniams norams, arba spontaniškiems tėvų pasiūlymams, arba norui savyje pažadinti nostalgiją.

Ir pirmiausiai savo lentynose atrandi jau seniai nevartytas ir net užmirštas nuotraukas, kuriose matydamas save prisimeni, kai anksčiau matydavai save jose. Kaip pastebėdavai, jog ne tuo rakursu esi pasisukusi, per mažai ar per daug šypsaisi, per daug matosi pilvas ar per storos šlaunys ir dar ne taip susišukavusią. Tokius ar net dar žiauresnius kritikos akmenis pažeri sau. Ir patikėkit, tie akmenys lieka ilgai. Ir po dešimties metų bežvelgdamas į tas nuotraukas stebiesi: kodėl aš taip sau sakiau? Juk aš tokių gražių bruožų turiu! Ir tuomet dar kartą supranti tu stebuklingų žodžių „kaip žiūri, taip ir matai“ galią. O dar labiau nušviesėja akyse, kai supranti, šiais žodžiais gali vadovautis ne tik žvelgdamas į save veidrodyje, nuotraukose, bet ir kiekviename žingsnyje, kai susvyruoja pasitikėjimas.

20287114_10212327434613563_8330747205559126691_o.jpg

Kai išmoksi pakeisti savo požiūrio kampą, gali drąsiau atsiduoti ir tiems spontaniškiems tėvų pasiūlymams. Tikiu, kad būnant pirmąjame scenarijuje jie gali kelti didžiulį susierzinimą. Bet jei nors kartą ryžtiesi atsiduoti jiems, gali ir daug ko išmokti. Pavyzdžiui, gali pradėti iš naujo atrasti ryšį su gamta. Nes būtent tas ryšys primena, kad pakanka penkiolikos minučių pasivaikščiojimo, kad atsipalaiduotum ir tokio atsipalaidavimo neatstos net dvi mėgstamo serialo serijos prieš miegą. Tame vienyje prisimeni kaip kvėpuoti, kad tiek įkvėpdamas, tiek iškvėpdamas pajustum kaip oras keliauja tavo plaučiais. Iš viso prisimeni, kad ne tik įkvėpimas, bet ir iškvėpimas svarbu.

Jei tik daugiau įkvėptume, o ne iškvėptume, būtume kupini „šiukšlių“. Ir čia šneku ne tik apie tą deguonies varinėjimą kūnu. Kalbu apie mūsų norą kaupti ir vengimą atsisakyti. Apie mūsų džiaugsmo troškimą ir skausmo vengimą. Apie drąsą didžiuotis savo privalumais ir nekalbėti apie savo trūkumus. Nes baimė būti pažeidžiamu sukausto. Ir  vėl mums į pagalbą gali ateiti kvėpavimas. Tai pirmasis vaistas, kuris gali padėti patyrus tiek fizinę, tiek emocinę traumą. Nes kvėpavimas sugrąžina mus į savo kūną, savo jausmus ir savo mintis. Jis atgaivina ir suteikia sąmoningumo.

Kartais taip, reikia leistis į gilias meditacines praktikas, dalyvauti seminaruose, kad išmoktum kvėpuoti. O kartais tiesiog reikia pabūti su gamta. Tas kvėpavimas grįš. Trumpam, bet grįš. Ir to pakaks, kad vėl pradėtum tikėti savimi. Nes kai pasitiki savimi, kiekvieną įvykį priimi kaip dovaną, o ne kaip skriaudą. Tuomet didžiuojiesi savimi už tai ką padarei, o ne primeni sau, ko tau trūksta. Nori tobulėti, bet nereikalauji iš savęs būti tobulu.

P.S. Tiek šios mintys, tiek nuotraukos gimė man vasarojant pas tėvus. O kaip bėga jūsų vasara?