Istorijų, kurias pamena ir kūnas, galia santykiui

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiais metais bent kartą per savaitę teko vesti seminarus ar skaityti pranešimus labai skirtingoms auditorijoms. Tai reiškia, kad kiekvieną savaitę pasiryždavau dar kartą įveikti įvairias baimes bei kompleksus ir bent pusvalandžiui (o kartais ir net šešiom valandom) tapti atvira ir pažeidžiama kitiems žmonėms.

Tą pažeidžiamumo jausmą stipriausiai išgyvenau prieš mėnesį, kai vedžiau net penkis užsiėmimus mokiniams, tėvams, mokytojams mokykloje kurią baigiau. Visą savaitę prieš užsiėmimus nieko negalėjau valgyti. Kad ir kaip žinojau, jog pavalgyti privalau, į burną negalėjau įdėti nei kąsnio. Vien pažvelgus į maistą burnoje pajusdavau pasišlykštėjimo jausmą, o skrandis dar stipriau susitraukdavo. O vedant užsiėmimus jaučiau, kaip virpėjo tiek kojos, tiek rankos. Net klaidas dariau ne tik praleisdama raides. Rodos, buvau ne savimi.

Tačiau aišku, kai tik pradėdavau dalintis savo patirtimis, žiniomis, įžvalgomis, atsigaudavau ir visas baimes pamiršdavau. Svarbiausia buvo – dalintis. Tačiau po visų šių užsiėmimų jaučiausi kaip niekad stipriai išsekusi. Visas kūnas buvo krečiamas drebulio, nors joks gripas nekamavo. Ir norėjau – tik miegoti.

Paradoksas tame, kad visų šių užsiėmimų metu ir kalbėjau apie jausmų įtaką mūsų kūnui ir mintims. Apie tai, kas vyksta mūsų gyvenime, jei juos užslopiname. Ir kas vyksta gyvenime, jei nepriimame savo išgyvenimų. O mano kūnas pasakojo savo istoriją, kas būna, jei nedrįstame kalbėti apie savo išgyvenimus.

Ne, aš tikrai nebebijau prieš visus prisipažinti, kad jaudinuosi. Nebaisu net pasakyti, kad ne viską žinau ar pripažinti padarius klaidą. Bet tuo metu mano kūnas kalbėjo apie jausmus, kuriuos išgyvenau mokydamasi savo mokykloje. Jis labai lengvai vėl prisiminė tas akimirkas, kai bijodavau eiti į mokyklą. Kai baimindavausi prabilti ir būti išjuokta. Ir labiausiai visada bijojau ne bendraamžių patyčių. O mokytojų. Tiksliau anglų ir rusų kalbos mokytojų. Nes mano “padargai ne tokie“, „tarimas per minkštas“, „daug geriau kalbu, kai nešioju plokštelę“, „geriau gal iš viso nekalbėk“. Sulaukdavau ne tik šių komentarų, bet ir nuolatinių pašaipių pakartojimų, kai nepavykdavo gerai ištarti žodžio ar sakinio. Pamenu, net sapnuodavau, kaip toli toli tas mokytojas pasiunčiu. O mokykloje iš tiesų ir tylėdavau. Nes man taip buvo sakoma.

Užtat mano kūnas ir po vienuolikos metų drebėjo eidamas į mokyklą. Nes jis viską prisiminė. Ir stipriai išgyveno. Visu tuo pasidalinau su kita anglų kalbos mokytoja. Ji man niekada nedėstė, bet savaip buvo mano mokytoja. Ji pažvelgė į mane ir pasakė: „Bet dabar gali padėti kitiems.“  Šie žodžiai taip stipriai suskambėjo mano viduje ir supratau, jog kiekviena patirtis, kad ir kiek skaudi būtų – praturtina.

Paklausit, kodėl visu tuo dalinuosi? Nes norėjau pasakyti, kad kartais sakinio „Aš jaučiuosi…, kai tu…“ (kurio taip moko ne tik psichologai) nepakanka. Kartais tam, kad taptume artimesni savo antrajai pusei, draugams ar kitiems artimiesiems, turime papasakoti visą istoriją. Istoriją, nuspalvintą tikrais jausmais, išgyvenimais ir patyrimais. Nes tada gimta tikrasis supratimas.

Ir tai įrodė praėjusį trečiadienį vestas užsiėmimas pirmo kurso psichologijos studentams. Aš atvirai dalinausi, kaip atrodo psichologo darbas. O jie atvirai klausinėjo. Ir praėjus mūsų pusantros valandos pokalbiui jie sakė: „Pagaliau reali istorija, o ne dar viena teorija iš praktiko lūpų. Gera girdėti, kad kartais užduodat tą „kodėl?“ klausimą, nors vadovėliai ir draudžia. Gera sužinoti, kad ir psichologai klysta. Gera suprasti, kad kartais ir psichologai bejėgiai.“ O po šių žodžių visi kažkaip išėjome su palengvėjimu.

Norėtųsi ir jus paskatinti dalintis sava istorija, bet šį kartą to neprašysiu. Žinau, kad kiekvienam ateis savas laikas pasidalinti sava istorija. Tik žinokim, kad tiek pasidalintas, tiek slepiamas, tiek pamirštas istorijas visada prisimena mūsų kūnas ir kai reikės, apie jas primins.

 

Reklama

Dvi tikrosios priežastys, kodėl nustojame sportuoti

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Šiandien noriu kreiptis į tuos, kurie iki šiol mano, kad yra „bevaliai“ ir „tinginiai“. Ir tokiomis etiketėmis apdovanoja save kasdien už tai, kad vėl nepradėjo sportuoti. O juk pradėti sportuoti taip paprastą – „tereikia pradėti sportuoti ir nenustoti“. Tikriausiai būtent toks patarimas pirmiausiai iškyla tik pradėjus save vadinti „tinginiu“ ir „bevaliu“.

Žinot, aš pradėti sportuoti bandžiau tikriausiai kasmet bent po kelis kartus nuo 14 metų. Paskaičiavus gaunasi kažkur apie penkiasdešimt bandymų. Ir bėgiojau, ir lankiau aerobiką, ir sporto salę, ir namuose bandžiau sportuoti, ir grupines išbandžiau, ir… Tačiau ateidavo akimirka, kada sustodavau. Dažniausiai pasiteisindavau, kad vėl daug darbų ir visur nespėsiu. Kol per paskutinius dvejus metus supratau, kad sportas man yra nuolatinis lipimas per savo baimes. O kartais sportuodama net išgyvenu rimtą nerimą.

Šiandien ryte, sportuojant reikėjo atlikti pratimą ir aš jo negalėjau daryti. Ne dėl to, kad jis toks sudėtingas. Sudėtingesnių teko padaryti. Tačiau dėl to, kad baisu. Labai baisu. Jauti kaip ima širdis krūtinėje šokinėti ir rodos tuoj iššoks. Supranti, kad jau nebekvėpuoji, nes taaaaip baisu. O akyse tvenkiasi ašaros, nes jau net nepradėjęs bijai suklupti ir pargriūti.

Ir tai nėra pirmas kartas. Ne kartą sportuojant sukosi galva, pykino, savo širdies plakimą girdėjau labiau už muziką ir vos pastovėdavau. Ir tai vyko ne dėl silpnos sveikatos, o iš baimės.

Neapibrėžtumo baimės

Kiekvieną kartą sportuodama susiduriu su didžiuliu neapibrėžtumu, su nežinojimu, kokį šį kartą pratimą teks išbandyti, kiek teks atlikti šuoliukų, o kiek tų nelemtųjų „burpių“. Vis suabejoju: ar teks suprasti, kad mano kūnas stiprus? Bet gal kaip tik suprasiu, kad nemoku paskirstyti savo kūno svorio? Gal turiu per mažai jėgų? O gal iš viso esu silpna?

Pažeidžiamumo baimės

Kai supranti, kad esi silpnas, turi per mažai jėgų ir dar sunku valdyti savo kūną, pasijauti tokia pažeidžiama. Daug labiau pažeidžiama, nei dabar rašydama jums šį tekstą. Nes aš trenerei ir dar kokiems penkiems žmonėms, kurie yra šalia manęs, parodau, kiek aš daug silpnybių, trūkumų turiu. Kokia aš iš tiesų nuodėminga, kad ir kaip kitokia norėčiau atrodyti. O tai kerta per kojas ir užtat ne visada norisi sugrįžti.

Todėl tiems, kurie sako „daryk ir viskas“, noriu atsakyti: „Po nedarymu slypi daug gilesnės priežastys nei valios stoka“. Nes kad ir kaip sunku patikėti, mūsų kūnas, jausmai ir mintys yra stipriai susiję. Užtat viskuo ir turime rūpintis, jei norime būti tiek sportiški, tiek tvirti, tiek sveiki.

O tie, kurie dar kartą save pavadino „tinginiu“ ar „bevaliu“, siūlau pirmiausiai ne eiti ir vėl užsirašyti į sporto salę, bet imti ir išmokti sau atleisti. Atleisti sau už tai, ko nepadarėte, nors žadėjote. Atleisti sau už tai, kad suklupote ir suklydote. Prisiminkite, kad gyvenime, mes visada turime teisę rinktis ir tik jūs geriausiai žinote, kas jums padeda tapti tvirtesniu. Svarbiausia vertinti ir mylėti save, nes mus labiausiai augina meilė.

Su Apkabinimų dieną 😉

Komplikuoti kaltės ir atsakomybės santykiai: 3 būdai juos sutvarkyti

Šią savaitę skaitydama tekstus vis aptinku raktinius žodžius: BŪK DRĄSUS, APSINUOGINK, NEBŪK PER DAUG MANDAGUS, NUSTOK KALTINTI, NEIŠDUOK SAVĘS.

Tuomet prisimenu, kaip mano draugai dažnai juokiasi, kai aš stipriai nusikeikiu. Juokiasi, nes mane tokia matyti neįprasta. Bet kad ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, ir aš keikiuosi. Keikiuosi, kai kitas stipriai įžengia į mano asmeninę zoną. Keikiuosi, kai mane stipriai išnaudoja kolegos. Keikiuosi, kai matau, kad tėvai per mažai rūpinasi savo vaikais. Keikiuosi, kai kas nors mane stipriai pažemina.

Gali atrodyti, kad tuo didžiuojuosi. Kartais taip ir būna. Bet dažniausiai to net gėdijuosi, nes tai rodo, kad ne visada sugebu prisiimti atsakomybę už tai, kas vyksta mano gyvenime. O gal kartais prisiimu per daug atsakomybės? Nes jei tikrai rūpinčiausi savimi, neleisčiau, kad kolegos išnaudotų. Neleisčiau, kad kas nors mane žemintų. Ir nustočiau rūpintis kitų gyvenimais labiau nei savo.

Rodos, rašau pirmuoju asmeniu ir tik apie save, bet žinau, kad ir jūs save čia atpažįstate. Kiekvieną kartą skaitydama ir diskutuodama apie sunkumus, kurie kyla mokykloje, matau, kaip ieškote kaltų. Kartais kaltinate tėvus, kartais mokytojus, kartais mokinius, o kartais ir politikus. Kartais prisiimate kitų pasiūlytą kaltę. Bet pamirštate atsakomybę. Nes atsakomybė mus daro pažeidžiamus, apnuogina. Ji priverčia suprasti, kad malonūs, paslaugūs, geranoriški ir visiems patinkantys mes negalime būti. Juk ne saldainis.

Kaltindami save ar kitus – išduodame save. Išduodame savo nuomonę, savo svajones, savo nuostatas ir savo vertybes. Tuomet mūsų gyvenime atsiranda laiko stoka, chaosas ir daugybe nesusipratimų su palyginimo ir konkurencijos prieskoniais.

Mielas skaitytojau, gal jau metas į savo gyvenimą įnešti aiškumo? Gal jau metas jaustis saugiai savo gyvenime? Gal jau metas nustoti kasdien išduoti save? Ir gal jau užteks atsisakinėti savo laisvės?

Tapkime patikimi sau.

Nustokime stengtis dėl kitų ir stenkimės dėl savęs. Drąsiau darykime, sakykime, siekime, bendraukime su tuo, kuo norime ir laikykimės sau duotų pažadų. Nes kaip Brene Brown rašė: „Privalome susigrąžinti tikėjimą, kad esame verti meilės ir turime dievišką kibirkšti bei kūrybingumą.“

Kalbėkimės apie savo jausmus.

Kalbėkime apie juos tyliai, garsiai, pašnibždomis, šaukdami, juokdamiesi, verkdami. Kalbėkimės atvirai ir be išankstinių nusistatymų. Nes kaip J. K. Rowling pastebėjo, žmogui labiausiai kenkia abejingumas. O mano mintis apie abejingumą galite rasti čia.

Klausykimės kaip kiti kalba apie jausmus.

Kitų jausmai atrodo nepakeliami. Klausantis apie juos norisi nusukti akis, užsikišti akis, išeiti iš kambario ir nejausti tų nugara bėgiojančių šiurpuliukų. Labai nepatogu, bet būtent tas nepatogumas ir padeda mums keistis.

Na ir, žinoma, nebijokime mylėti ir dalintis meile, kartais apnuoginti sielą, pasakyti „ne“ ir atiduoti atsakomybę tam, kam ji priklauso. Nes jei jau kaltiname kitus, mes pamirštame prisiimti atsakomybę už save. O jei jau kaltiname save, tai jau prisiimame atsakomybę ne tik už save.

O gal tu manai kitaip?

Abejingumas svajonėms: kaip pradėti rūpintis jomis?

Turiu svajonę – kad ateitų diena, kai pasaulyje nebereikės psichologų. Kai nebereikės svetimo žmogaus, kuris nušluostys vaikui ašarą. Kai nebereikės nepažįstamojo prašyti patarimo. Kai nebereikės kliautis knygomis, kad geriau suprastume vienas kitą.

Paklausit: kaip ta svajonė atsirado?

Ji gimė iš nusivylimo savimi bei aplinkiniais ir didžiulio išgąsčio, jog tampame abejingi. Tėvai ne visada domisi, kas vyksta jų vaikų gyvenimuose. Mokytojai ne visada pastebi pakeltą ranką klasėje. Vaikai ne visada pastebi klasioko ašaras. O apie sunkumus susirenkame kalbėti tik tuomet, kai kilo grėsmė žmogaus gyvybei.

Ir abejingi tampame ne tik sau. Pirmiausiai, mes abejingi patys sau. Savo norams, svajonėms, siekiams ir poreikiams. Gyvename „reikia“ ir „ką pagalvos kiti“ pasaulyje, kuris pastatytas ant netvirtų „ateis ir mano laikas“ pamatų. Kadangi tik laukiame laiko, kai jau galėsim daryti, ką norim ir niekaip jo nesulaukiam – pykstame. Pykstame nežinia ant ko: savęs, draugų, tėvų, senelių ar valdžios. Nes laukiame, kol kiti paskatins mus padaryti ar padarys už mus tai, apie ką svajojame.

Tyla.

Pauzė.

Trūksta žodžių.

Juk mano svajonė – kad ateitų diena, kai pasaulyje nebereikės psichologų. Ką aš galiu dėl jos padaryti? Galiu paprašyti tik jūsų pagalbos, nes be jūsų ši svajonė negali tapti realybe.

Paklausit: o prie ko čia mes?

Nes tik jūs patys galite geriausiai pasirūpinti savimi:

Dažniau būdami savimi ir drąsiai klysdami siekti savo svajonės.

Vertindami tai, ką turite: 10 minučių su rytiniu puodeliu kavos, šiltą apkabinimą, 15 minučių pasivaikščiojimo ir visada neklystančią intuiciją.

Skirdami laiko sau, pokalbiui su mylimu žmogumi ir pasidomėjimui, kas vyksta jūsų draugų gyvenimuose.

Dažnai kalbėdamiesi ne tik apie malonius dalykus, bet ir tai, kas jus neramina, pykdo, gąsdina ar skaudina. Nemalonumai dingsta tik tada, kai jiems suteikiam formą.

Klausydamiesi ir stengdamiesi išgirsti istoriją, kurią jums pasakoja kitas žmogus. Žinokit, jei jis jums ją pasakoja, galimas daiktas, kad ta istorija padės atrasti atsakymus į jūsų keliamą klausimą.

Būdami atlaidūs, nes klysti labai žmogiška ir vieni su kitais mes elgiamės taip, kaip buvome išmokyti. Išmokti elgtis kitaip reikia daug laiko ir dar daugiau kantrybės 😉

Dalindamiesi meile, žiniomis, patirtimi, atradimais, knygomis, daiktais ir savo dėmesiu.

Prašydami pagalbos ir nelikdami vieni sudėtingiausiomis akimirkomis.

Tikėdami savo istorija ir drąsiai ja kurdami.

O dabar paklausiu aš: kokia yra jūsų didžiausia svajonė?

Keli priminimai apie meilę

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Rodos norisi kalbėti apie meilę. Ir taip nejauku. Vien pagalvojus akys sužiba, o širdyje ima kažkas virpėti. Ištarus šį žodį darosi burnoje saldu. O kai imu apie jį rašyti, kažkaip mintys nesidėlioja. Bet vis tiek norisi apie ją rašyti. Kaip ir norisi ja dalintis ir gauti.

O labiausiai dalintis ir gauti mokausi iš vaikų. Štai ir šiandien, bevaikščiojant mokyklos koridoriais prie manęs pribėgo vienas berniukas. Apkabino. Pažvelgė į savo švarko apykaklę, nuklijavo vieną iš dviejų širdelių ir užklijavo man. Tokia maža smulmena. Bet ji kažkaip man priminė, kad kai mylime, dalinamės tuo, ką turime. Dalinamės, bet neišdaliname. Nes juk kas liks, jei išdalinsime viską?

Tikriausiai trumpi prisiminimai ir didelis tuštumos jausmas. Tas pats tuštumos jausmas aplanko, kai tikimės, kad tik kitas gali mums suteikti pilnatvės, džiaugsmo, saugumo, pasitikėjimo. Tuomet pradedame skaityti įvairius patarimus, kaip susirasti gerą antrąją pusę. Svarstome, kaip kuo ilgiau išlikti paslaptingu antrajai pusei. Siekiame tapti ilgai nepasiekiamais, o kai pasiekia – nepakeičiamais. Skaitome daugybę knygų apie vyrų ir moterų skirtumus. Ir įrodinėjame, kad visada žinome ką darome.Trumpai tariant siekiame būti nepažeidžiami ir įdomūs meilės objektui.

Tada pamirštame, kad būtent pažeidžiamumas ir suteikia mums žmogiškumo. Jei mes atveriame savo širdis, dalijamės savo viltimis ir lūkesčiais, tai mes dalijamės ir savo baimėmis bei parodome savo trapumą. O tuomet tampame atviri meilei.

Pamirštame, kad meilė nėra statiška. Meilė keičiasi, transformuojasi ir yra glaudžiai susijusi ir su kitais jausmais kaip pyktis, liūdesys ar džiaugsmas. Todėl negalim reikalauti, kad kitas mus mylėtų taip pat, tiek pat ir visą laiką. Juk ir mes patys to paties negalime pažadėti.

Pamirštame ir tai, kad meilė neišmatuojama. Ji kuria saugumo jausmą, bet nei vienos meilės nepalyginsi. Kiekviena yra vis kitokia.

Pamirštame, kad meilė – tai ryšys. Pirmiausiai artimas, ypatingas ryšys su savimi. O vėliau autentiškas ir nepakeičiamas ryšys su kitu žmogumi.

Todėl kartais verta prisiminti, kad mylintis žmogus gerbia kito pasirinkimą ir laisvės jausmą. Juk neretai mes vertiname tas žmonių savybes, kurios kitiems gali būti nepakenčiamos. Tas savybes, kurias kiti dažnai bandome nuslėpti. Nes jos mus daro nepakeičiamais, kartais sunkiai suprantamais, bet ypatingais.

Tuomet meilė tampa kelione, kurioje atrandi ne vieną praturtinantį lobį. Tad dalinkimes meile su tuo, su kuo šiuo metu galime ir kaip tik galime 😉