Pažymiai nemotyvuoja mokytis? O tai kas motyvuoja?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Jau antra savaitė kai planuoju rašyti viena, o nusprendžiu pasidalinti visai kitais atradimais. Ši savaitė ne išimtis. Rodos, jau beveik pradedu rašyti apie vaikų jausmus, dalintis atradimais, o visą savaitę su visais diskutuoja apie pažymių svarbą.

Tėvų reakcijos į gautą dvejetą

Ir viskas prasidėjo nuo to, kad pirmadienį mokiniams uždaviau klausimą: kaip reaguotų tavo mama ir tėtis, jei tu gautum dvejetą? Sulaukiau labai įdomių ir man rodos įdomių rezultatų. Trečdalis mokinių dalijosi, jog mamos sužinojusios apie dvejetą arba supykstą, arba padeda sugalvoti būdų, kaip būtų galima pasitaisyti gautą pažymį. Penktadalis mamų dažniausiai už gautą dvejetą skiria bausmę. Likusieji mokiniai dalijosi, jog mamos, sužinojusios apie žemą balą, nusivilia vaiku, kartais moralizuoja jam, o dvi mamos visai nereaguoja.

Kalbant apie tėčius, dažniausiai pasitaikantis atsakymas buvo, jog tėtis supyksta už gautą pažymį. Vienas iš mokinių dalijosi: „Visiškai nesvarbu jam, kaip aš sutrinku per kontrolinius, jam svarbu tik mano pažymiai. Mato kažką blogo – litanija neišvengiama.“ Taip pat trečdalis mokinių sulaukia pagalbos iš tėvų, kai jie nori išsitaisyti pažymį. Taip pat kartais tėvai skiria bausmę, kartais nereaguoja į gautą pažymį arba pritaria viskam, ką pasakė mama.

Palyginus gautus rezultatus su pažymių vidurkiais, pastebėjau, kad aukščiausias mokymosi vidurkis yra tų mokinių, kurie sulaukia pagalbos ar palaikymo iš tėvų. O net dviem balais pažymių vidurkis žemesnis buvo tų mokinių, kurie iš tėvų sulaukia tik emocinių reakcijų, t.y. tėvai šaukia ant jų, nusivilia jais, parodo, jog vaikas juos šiuo pažymiu stipriai nuliūdimo. Man šie rezultatai rodo, kad vaikams svarbu, jog tėvai padėtų jiems mokytis. Bet tuo pačiu parodo, kad tėvams labai svarbus vaiko pažymys.

Pažymiai neapibūdina mūsų gebėjimų

Tačiau, ar iš tiesų pažymys yra tai, kas geriausiai apibūdina mūsų gebėjimus. Būtent šią savaitę pasirodė interviu su Indre Stakėniene, kuri dalijosi, jog vertinimo sistema iki galo neatspindi teigiamų pokyčių, talento ar įgautų vaiko žinių, o ir pats moksleivis yra talpinamas į kažkokius rėmus, kurie ilgainiui gali užslopinti įgimtą jo norą tobulėti. Ir su šia mintimi labai sutinku, nes jau praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje tyrimai įrodė, kad pažymiai yra vienas neefektyviausių paskatinimo būdų mokytis.

Paklausit, o kas labiausiai skatina vaikus mokytis? Vieno atsakymo nežinau. Bet patys pagalvokite, kad jums kyla noras mokytis? Aš noriu mokytis, kai kažko nesuprantu. Kai noriu patenkinti savo smalsumą. Kai žinau, kad tai man pravers ateityje. Kai žinau, kad pajausiu neapsakomą malonumą sužinojusi kažką nauja. Kai žinau, kad savo žiniomis galėsiu dalintis su kitais. Kai žinau, kad nesijausiu nejaukiai kalbėdama su draugais ar kolegomis.

Vaikams ir patinka mokyti

Mokyti kitus patinka ne tik man, bet ir mokiniams. Visada prisiminsiu penktokus, kuriems retai kada teko vesti pamokas, nes jie visada žinojo, kuo nori pasidalinti. Ir tas pasidalijimas visada primindavo pamoką: visada būdavo prezentacija, visada būdavo klasės darbas ir net būdavo įsivertinimas.

Tačiau, kad tokioms pamokoms vaikai pasiruoštų, jiems nepakanka žinoti, jog jie gaus įskaitą. Tuo metu jiems reikėjo mokėti planuoti savo laiką, gebėti pasirinkti temą ir atsirinkti informaciją, kuria pasidalins su klasės draugais, būti nuosekliems, kad pateiktų aiškiai informaciją. Ir manau, kad šioje situacijoje juos labiau motyvavo ne gautas įvertinimas, o galimybė būti savarankiškiems ir kalbėti apie tai, kas jiems rūpi. Jiems buvo svarbiau sulaukti iš manęs grįžtamojo ryšio, malonių žodžių iš tėvų nei parašyta įskaita dienyne.

O įgyti įgūdžiai kalbant viešai prieš auditoriją, bendradarbiaujant ir sprendžiant iškilusius sunkumus pravers ilgą laiko tarpą. Juk remiantis naujausiais tyrimais būtent šios savybės suteikia daugiausiai galimybių gauti darbą.

Todėl džiaugiuosi, jog tenka rašyti ne tik apie tai, ką iš anksto planuoju. Tokiu būdu ir daug ko išmokstu. Tai man atrodo, kad tokio jazz‘o turėtų būti ir mokykloje, ir namuose, kalbant apie pažymius. Gal kartais verta užduoti klausimą: kodėl gavai 10? Kaip Indrė sakė: „Ko verti tie dešimtukai, jei vaikas nesugeba įvardinti, ką jau moka, o kur dar reikia pasitempti, jei nejaučia malonumo ieškoti ir tyrinėti. Jei neturi kitų pomėgių ir užsiėmimų.“ Gal verta kartais vaikui gavus dvejetą, pasveikinti susidūrus su dar vienu iššūkiu ir pakalbėti, kaip jį įveikti? Juk žmogus yra unikalesnis už visus pažymius. Tad kas jus motyvuoja mokytis?

Reklama

Ko iš tiesų Kalėdoms nori vaikai?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Visi laukia Kalėdų. Kad ir kaip neigtume ar prieštarautume, tačiau būtent Advento laikotarpyje mumyse atgimsta savybės, kurias nedrįstame parodyti kitu laiku. Todėl su didžiausiu susižavėjimu vakar klausiausi mokytojos pasakojimo, ko iš tiesų Kalėdoms trokšta vaikai. Ir gavusi jos leidimą, dalinuosi šiuo pasakojimu su jumis.

Kas dar nežino, dirbu Klaipėdos Tauralaukio progimnazijoje. Darbe būna visokių akimirkų: kartais erzina kolegų pasisakymai, kartais nuvilia mokinių poelgiai, o kartais supykdo ir pati švietimo sistema. Tačiau šalia šių nemalonių išgyvenimų yra gausybė šypsenų, apkabinimų, komplimentų ir pasidalijimų “Mes jaučiam jūsų buvimą. Ir taip norètųsi, kad daugiau tokių susibūrimų būtų.“.

Vakar mano širdis vėl dainavo, o gerklę gniaužė graudulys klausantis mūsų trečiokų mokytojos pasakojimo apie tai, ko iš tiesų Kalėdoms trokšta vaikai. O matant mokytoją taip besididžiuojant vaikais ir su tokiu jauduliu pasakojant apie vaikų norus akyse kaupėsi ašaros.

Video, įkvėpęs klasės valandėlei

Viskas prasidėjo nuo to, kad prieš kelias savaites mes su mokytoja ruošėmės šios klasės tėvų susirinkimui, kai aptikome šį video. Nusprendėme pasidalinti juo drauge su tėvais. O vakar mokytoja nusprendė patikrinti, ar filmukas tikrai pasakoja tiesą. Taigi, klasės valandėlės metu trečiokai rašė laišką tėvams:

„Apsitarėme, ko rašydami laišką prašė Kalėdų Senelio. Visi pasakė, kad dovanų prašė. O sakau, jeigu dabar rašytumėte laišką tėveliams, ar to paties prašytumėte. Tų pačių dovanų? Ar kažko kito? Jie taip nutilo. Susimąstė. Dar pamąstykit minutę ir parašykit. Tuomet pasakykit man į ausytę. Ir kiekvienas man į ausį sakė.“ – su susižavėjimu savo atradimais dalijosi mokytoja Vilma.

Ištraukos iš vaikų laiškų tėvams

„Z. parašė, kad mama ir tėtis padainuotų Kalėdų naktį jam su broliuku Kalėdinę giesmę.

L. paprašė, kad tėveliai daugiau pabūtų su jais ir nedirbtų savaitgaliai.

K. paprašė, kad mama iškeltų gimtadienį, nes jo gimtadienis yra prieš pat Kalėdas. O kaip tik dabar jis yra nubaustas ir viskas jam yra uždrausta.

M. prašė, kad mes nesipyktume.

J. parašė, kad mes nesibartume namuose.

N. norėtų, kad per šventes jo niekas nebartų ir mes nei vienas nesibartume.“ – tai tik kelios ištraukos, ko prašė vaikai.

Šiluma ir jaukumas sukuria tikrą šventę

„Aš tikėjausi, kad jie vardins dovanas. Ir kai ir vienas, ir antras, ir trečias pradėjo sakyti, kad su tėvais nesipykti, nesibarti… Man taip už širdies sugriebė. Pradėjau sakyti: „Vaikai, kokie gražūs norai.“

Šie norai neliks tik užrašyti, laiškai su vaikų mintimis tėvams bus perduoti gruodžio 22 d. Tai bus jaukaus ir šilto tėvų susirinkimo pratęsimas.

O man toliau bekalbant su mokytoja ore sukosi mintys, jog kad ir kaip mums sunku pasakyti gerus žodžius, būtent pasidalinta šiluma ir sukurtas jaukumas sukuria tikrą šventę.

Tad ko šioms Kalėdoms norėtumėte jūs?

Pyktis, pasyvi agresija ir patyčios: kas juos sieja?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vienos konsultacijos metu kalbėdama su tėvais nejučia papasakojau, kad pyktis turi skirtingų spalvų ir tuo metu pyktį suskirsčiau į keturias kategorijas (netikėtai ir labai spontaniškai): aktyvus adekvatus pyktis, aktyvus neadEkvatus pyktis, pasyvus neadekvatus pyktis ir pasyvus adekvatus pyktis. Tokiu skirstymu norėjau pasakyti, kad pats pyktis savaime nėra blogis, tačiau kai kurie pykčio išraiškos būdai gali žaloti, o kiti – padėti geriau suprasti save ar kitą žmogų. Užtat šiandien noriu pakalbėti apie labai nemalonias ir dažnai mokykloje (ką čia mokykloje, ir suaugusiojo kasdienybėje) vengiamas temas: pyktį, pasyvią agresiją ir patyčias.

Dirbdama tiek su vaikais, paaugliais individualiai, tiek su visa klase pastebiu, kad vis augdami jie tampa vis labiau uždaresni ir vis rečiau kalbantys apie savo išgyvenimus ir patirtis. Tuo tarpu tėvai neretai skundžiasi vaiku: „Pažadėjo padaryti, bet taip ir nepadarė. O kaip jam reikia, tai ir anksčiau atsikelia, ir viską laiku padaro.“

Pasyviai agresyvaus žmogaus portretas

Visai tai yra pasyvios agresijos (pasyvaus pykčio) pavyzdžiai. Taigi, koks yra pasyviai agresyvaus žmogaus portretas:

  • Jis/ji visada neigia, kad yra įžeistas ar piktas.
  • Jis/ji neigia tiesą, retai kada pasako, ką mano.
  • Jis/ji nuolat skundžiasi, kad su juo buvo elgiamasi neteisingai.
  • Jis/ji gali tyčia padaryti klaidą, kai jo/jos paprašoma kažką padaryti.
  • Jis/ji gali nuolat atidėlioti ir gaišti iki paskutinės minutės, kad atliktų darbus.
  • Jis/ji pasako įžeidžiamus komentarus su šypsena.
  • Jis/ji visada sako, kad „viskas yra gerai“.
  • Jis/ji kartais prieštarauja, kad tik kokiu nors būdu parodytų savo nepasitenkinimą.
  • Jis/ji šmeižia kitus, kad sukurtų kuo geresnį įspūdį apie save.
  • Jis/ji dažnai kaltina kitus ir retai kada prisiima atsakomybę už savo veiks
  • Jis/ji yra nuolat sarkastiška(s).
  • Jis/ji apie dažniau kalbės siųsdama(s) elektroninius laiškus, nei kalbėdama(s) akis į akį.
  • Jis/ji dažnai pasielgęs netinkamai sako „tik juokauju“.
  • Jis/ji stipriai nuvertina save.
  • Jis/ji kartais save žaloja.

Rašau šias savybes ir prieš akis iškyla ne vienas vaikas ar net klasės, kurioms šios savybės būdingas. Rodos bendrauji su jais, o toks nenuoširdumo šleifas sklando ore.

Pasyvios agresijos formos mokykloje

Ne veltui atlikus tyrimus pasaulyje pastebėta, jog pasyvi agresija į mokyklas atneša daug abejingumo ir įvairesnių patyčių formų (ignoravimas, apkalbos, paskalos ir pan.). Dažniausiai pasyvi agresija mokykloje pasireiškia šiomis formomis:

  • Laikinas atidėliojimas. Mokytojui paprašius mokinio atlikti svarbią užduotį, mokinys sutinka ją atlikti, bet taip niekada jos ir nepadaro. Tuomet arba pats mokytojas atlieka pavestąją užduotį ar ją atlieka kitas mokinys.
  • Problemos ignoravimas. Mokinys ar mokytojas pastebi problemą, žino būdus, kaip ją spręsti, bet nusprendžia, kad niekaip neprisidės prie iškilusios problemos sprendimo.
  • Tyčinis neefektyvumas. Mokinys atlieka jam pateiktas užduotis, tačiau jas padaro ne taip, kaip nurodė mokytojai, o atlieka savu pasirinktu ir išgalvotu būdu.
  • Paslėptas kerštas. Šiuo atveju mokinys jaučia daug priešiškų jausmų mokytojui ar klasės draugui ir ieško įvairiausių būdų, kaip atkeršyti. Kartais tai gali būti ištepta kėdė, kartais užrakintas kabinetas, o kartais užsirūkimas klasėje.

Šios keturios pasyvios agresijos formos primena, kad abejingumas ir pasyvus elgesys yra tiek pat netinkamas, kaip ir prasivardžiavimas, muštynės ar daiktų gadinimas. Tačiau šiuo atveju kyla daugiau pasimetimo, o kartais ir sunkiai paaiškinamo susierzinimo. Dažnai tiek mokiniams, tiek mokytojams susidūrus su pasyvios agresijos apraiškomis tenka nusivilti, išgyventi kaltės, gėdos ir beviltiškumo jausmus. Taip pat dauguma jaučiasi nesaugiai, nes šio netinkamo elgesio formas sunku pastebėti ir nuspėti ir prognozuojami pasyviai agresyvaus žmogaus poelgius. Tai kelia didžiulę įtampą.

Geriausias priešnuodis prieš patyčias – nuoširdumas

Jei norime, kad mokykloje ar mūsų gyvenime būtų kuo mažiau pasyvios agresijos, neadekvačiai reiškiamo pykčio ar patyčių, pirmiausiai turime išmokti būti nuoširdūs, atviri ir kartais pažeidžiami. Suprantu, kad nelengva, bet tik būdami empatiški ir supratingi galime sumažinti įtampą mokykloje. Ir tai atspindi neuro mokslai, kurie atskleidė, jog gerumas pakeičia smegenis ir mokyklos, kuriose mokoma empatijos kasdien žymiai sumažino patyčių lygį.

Be to, prisiminkite, kad labiausiai užkirsti kelią patyčioms padeda bendraminčiai ir bendražygiai. Kuo daugiau draugų vaikas turės, tuo mažiau patyčių patirs. Kartais pakanka drauge pastovėti su patyčių auka, kad pasikeistų jos nuotaika, o aplinkiniams nekiltų noras dar kartą prieš ją smurtauti. O svarbiausia, leisti žmogui suprasti, kad jis ne vienas.

O jei kitą kartą teks bendrauti su pasyviai agresyviu žmogumi, būkite kuo konkretesni. Savo lūkesčius ir norus išsakykite kuo aiškiau. Būkite empatiški, dalinkitės, kokius išgyvenimus ir jausmus jums sukelia jo poelgiai. Bet prisiminkite – kito žmogaus nepakeisite. Tačiau jei mes pasirenkame keistis patys, pasikeičia ir mūsų santykiai su aplinkiniais.

Tad ar pasiruošę akis į akį susidurti su savo pykčiu? Ir ar esate pasiruošę tapti atviresni ir nuoširdesni?

Ypatingi, specialaus dėmesio reikalaujantys ir unikalūs vaikai

AURELIJA ANANJEVAITĖ

 Kas rytą važiuodama į darbą sutinku ir stebiu berniuką, kuris trypčiodamas nuo kojos ant kojos laukia mokyklinio autobusiuko. Kartais jis būna permirkęs kiaurai, kartais sustiręs, kartais rankose laiko maišelį su keliais sąsiuviniais, kartais knygos tiesiog glaudžiamos glėbyje. Bet kiekvieną rytą puse aštuonių aš jį sutinku stotelėje.

Šis susitikimas man tapo tradicija, kaip ir mano susitikimai su specialaus dėmesio reikalaujančiais vaikais. Būtent taip norėčiau pavadinti mokinius, kuriems dažnai kyla mokymosi ir elgesio sunkumų mokykloje. O mūsų susitikimai tradiciniai, nes tokius mokinius jau sutinku ketvirtus metus.

Bet… Šie metai ypatingi! Šiais metais mokiniams, kuriems kyla mokymosi ir elgesio sunkumų mokykloje, padedu ir kaip psichologė, ir kaip mokytojo padėjėja. Todėl tiek mokinius, tiek mokytojus, tiek tėvus pažįstu iš naujo kampo.

Pastaraisiais mėnesiais stipriau man nuskamba ir mokinių, ir mokytojų, ir tėvų žodžiai: „Tie vaikai skriaudžia mus (mūsų vaikus)!”. Suprask, specialaus dėmesio reikalaujantys vaikai skriaudžia kitus klasės draugus, nes reikalauja daugiau dėmesio. Taip, jie reikalauja dėmesio. Taip, jiems kartais reikia ypatingos priežiūros. Taip, jie kartais sukelia chaosą klasėje. Bet ar skriauda yra tai, kad būtent jie mus visus moko lankstumo, kantrybės, stiprybės, atsakingumo? Manau, kad mes jiems galim būti dėkingu už tai, kad išmoko džiaugtis mažais pasiektais žingsneliais, būti atlaidesniems ir atrasti tokias savybes, kurių net nemanėme, kad turime.

Jie tikrai nenusipelno žodžių: „Jūs skriaudžiate klasės draugus!”. Jie nusipelno rūpesčio, kuris jiems leidžia būti savimi ir padeda keistis pagal jų galimybes. Jie nusipelno ryžto, kuris mokytų suprasti, kas galima ir kas draudžiama klasėje, mokykloje ar namuose. Jie nusipelno palaikymo, kuris padėtų jiems augti ir siekti savo tikslų. Jie nusipelno laiko, kurio dėka jie suprastu, kad jie yra ne tik specialaus dėmesio reikalaujantys vaikai, bet ir ypatingi, unikalūs vaikais.

Visi vaikai yra ypatingi ir unikalūs! Todėl man visada skaudu, pikta, liūdna, kai mes kartais sau leidžiame nuspręsti, kurie vaikai klasėje padeda vieni kitiems, o kurie – tik skriaudžia kitus. Juk nežinome, ko kiekvienas sutiktas vaikas gali mus išmokyti?

Tad kasdien įžengusi į mokyklą aš džiaugiuosi, kad sutinku tiek ypatingų vaikų. Vieni dar manęs net neatpažįsta, kiti nedrąsiai pasisveikina, treti kasdien pateikia bent po kelis klausimus. O kiti jau nesidrovi apsikabinti. Visi jie man atrodo įdomūs, svarbūs ir unikalūs.

Kovojant prieš patyčias – pokalbis apie draugystę

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Pastaruoju metu mano aplinkoje dažniausiai aptariamos dvi temos: patyčios mokykloje ir motyvacija mokytis. Pripažinsiu, apie abi temas būtų galima kalbėti labai daug, tačiau šį kartą jaučiu didžiulį norą pakalbėti apie patyčias mokykloje. Tiksliau, kiek stipriai mes jas pastebime ir kaip bet retai vaikus mokome draugauti.

Kažkodėl šiuo metu mokykloje stipriai vyrauja įsitikinimas, jog mes turime pastebėti kiekvieną patyčių  atvejį ir užkirsti kelią tolimesniam tyčiojimuisi. Iš to seka, kad vaikai tampa jautrūs ir kupini pasimetimo, pykčio, nusivylimo, liūdesio. Mokinys šiuo metu įsiunta, kai duodamas pastebėjimas apie jo suplyšusius batus, išgirdus, kaip iškraipomas jo vardas ar kritikuojamas jo darbas. Visa tai jis priima kaip pasityčiojimą iš jo. Gal taip ir yra? Bet tuo pačiu kyla klausimas: kur riba tarp patyčių ir grįžtamojo ryšio?

Vaiko įsitikinimą, jog aplinkiniai iš jo tyčiojasi sustiprina ir tėvai. Vaikui vieną kartą papasakojus tėvams, jog klasės draugas viešai pasijuokė iš jo pasakojimo anglų kalba, kažkodėl tėvai jaučia didžiulę pareigą kasdien paklausti: „O šiandien iš Tavęs niekas nesijuokė?“. Tokiu būdu skatindami vis dažniau vaiką pastebėti, kas iš jo juokiasi, tyčiojasi. Ir nori nenori vaikas pradeda vis dažniau pastebėti kitų patyčias ir vis mažiau ima pasitikėti klasės draugais. Galiausiai, būti patyčių auka tampa jam įprasta.

O jei netampa patyčių auka, tampa klasės „peštuku“, kuris į kiekvieną pastabą, stumtelėjimą ar žnybtelėjimą reaguoja kumščiais. Ir čia neapsieita be suaugusiųjų indėlio. Ne retai vaikui, atėjus ir papasakojus mokytojui, jog jį nuolat skriaudžia kitas klasės draugas, tenka išgirsti: „Mokykis pats spręsti konfliktus“. O grįžus namo tam pačiam vaikui papasakojus, kad jį nuolat stumdo suolo draugas, tėvai pasako: „Stumk jį atgal!”. Taigi, vaikas lieka vienas spręsti jam kylančius konfliktus ir ginti save kaip moka. Vienu atveju ima pravardžiuoti kitus, kitu – vis dažniau muštis.

Mes turime išmokti neignoruoti vaikų tarpusavio konfliktų ir mokyti juos spręsti. Pirmiausiai turime vaikus išmokyti, jog visi, kurie buvo klasėje, kambaryje ar matė muštynes lauke, yra atsakingi už konfliktą. Kiekvienas vaikas gali ir pradėti, ir sustabdyti tyčiojimąsi, pasijuokimą ar muštynes. Šalia to, namuose ir pamokose dažniau turėtume šnekėti ne apie tai, kad vaikai elgiasi netinkamai, o koks yra tinkamas elgesys. Kitaip tariant, vaikus turėtume mokyti gerbti vienas kitą ir susidraugauti.

Štai penktadienį vedžiau klasės valandėlę, kur mokytoja prašė pakalbėti apie patyčias. Visą šį užsakymą paverčiau prašymu – praves pamoką apie draugystę. Iš tos pamokos metu kalbėjome apie:

Svajones

Sužinojau, kad kai kurie vaikai svajoja turėti gyvūnėlių sporto klubą, kiti – nukeliauti į kosmosą, treti – tapti žymiais sportininkais. Iš pradžių paklausus apie svajones, pakilo tik kelios rankos. Bet kuo daugiau vaikų pasakydavo savo svajones, tuo daugiau iškeltų rankų pamatydavau. Galiausiai visi žinojo vienas kito svajones. O kada jūs paskutinį kartą pasakojote apie savo svajones?

Panašumus

Aptarėme, kuo visi klasės draugai tarpusavyje panašūs ir išsiaiškinau, kad dauguma iš jų žaidžia kompiuterinius žaidimus. Pati buvau pamokyta žaisti GTA4 ir dabar tikrai žinau, ką veiksiu vakarais 😀

Žmones, kurie mums įkvėpia

Ir šioje padariau įžvalgą – jog tiek vaikus, tiek suaugusiuosius dažniausiai įkvėpia seneliai ar močiutės. Būtent jų kantrybė, ištvermė, patirtis ir išmintis moko, įkvėpia ir skatina toliau siekti savo tikslų.

Kūrėme slaptus rankų paspaudimus

Kiekvienas ritualas, kuris sieja tik draugų būrį, šeimą, kolektyvą, sukuria ypatingą jausmą, jog mes priklausome ypatingai „gaujai“, kurią sieja tik jai būdingos taisyklės, tradicijos ir įsitikinimai.

Trumpai tariant, manau, jei vaikus mokysime bendrauti nuoširdžiai ir atvirai, atskleisime, jog jie turi daugiau panašumų nei skirtumų ir kursime juos vienijančius ritualus, tuomet vaikai mokykloje sutiks daugiau draugų nei norinčių iš jo pasityčioti klasiokų.