Atsisveikinimas su mokykla: pažintis su vidiniais demonais ir didžiosios pamokos

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Vasara man prasidėjo su svarbiu ir ilgai svarstytu sprendimu. Penkerius metus drauge su mokiniais šventusi išleistuves, nusprendžiau ir aš atšvęsti savo išleistuves mokykloje. Ir tik jas atšventusi, iš karto puoliau į pažinti su savo ir kitų vidiniais demonais seminare apie vaikų ir paauglių geštalto terapiją. Nebloga vasaros pradžia, ar ne?

Būtent šie demonai priminė, kad į mokyklą, po dvylikos metų mokymosi joje, grįžau, nes norėjau, kad visiems mokytis būtų smagu, įdomu, o mokykloje norėtųsi būti. Iki šiol to noriu. Bet pripažinsiu, tai padaryti ne taip lengva, kaip maniau pradžioje. Nes negali sužadinti mokinių smalsumo, jei ir suaugusieji (kalbu ne tik apie mokytojus) daug kuo nusivylę. Smalsumas negali augti ir ten, kur gyvenama tik „reikia“, „privalau“ ir „turiu“ taisyklėmis. Kur visą laiką baiminamasi suklysti, drąsiai reikšti savo nuomonę ir tuo labiau eksperimentuoti.

Gyvenant tokiose rėmuose tampa sunku pažinti save, suprasti kitus, nes mus visus visą laiką valdo siekis viską padaryti kuo geriau, padaryti kuo daugiau darbų ir padaryti juos kuo greičiau. Ir tuomet vienu metus mus užvaldo Perfekcionizmo, Laiko, Atidėliojimo, Baimės, Pykčio, Savigraužos ir Per Daug Mąstantis demonai. Kurie vietoj to, kad padėtų mums įveikti kilusius sunkumus, tik dar labiau skatina užsisklęsti, atsiriboti ir pabėgti nuo realybės.

Visus šiuos demonus turi tiek vaikai, tiek suaugusieji. Ir viso to įrodymas man buvo pirmieji metai, kai dirbdama kūrybos agente drauge su kolege tapti demonais paskatinome aštuntokus. Tuo metu per pusvalandį tikriausiai išvydome patį gražiausią integracinį procesą. Vaikai išsipaišę veidus ir pabuvę kelias minutes demonais, vėliau taip pat paprastai ir lengvai panoro įsikūnyti į angelus.

Iki šiol man akys suspindi susižavėjimu, kai prisimenu šią situaciją. Juk ji atspindi, kaip kartais mums reikia susipažinti ne tik su savo gražiosiomis pusėmis, bet ir tomis, kurios gąsdina ir atskleidžia mūsų blogąsias savybes. Mes jas turime ne veltui. Kai kurios iš jų mus saugo, kai kurios gina, kai kurios globoja. Užtat leidus joms pabūti ir pagyventi drauge su mumis, mes jas geriau pažinsime, suprasime jų prasmę ir net galėsime valdyti.

Taigi, pirmaisiais metais susipažinusi su vaikų demonais, likusius keturis metus teko susipažinti su savaisiais. Tikrai tų pažinčių nenorėjau ir nelaukiau. Bet jie ateidavo. Ir mokiausi:

Būti pažeidžiama

Būdama mokytoja, jauna mokytoja, tikrai susilaukdavau daug komentarų. Ir tikrai turėdavau klasės valdymo problemų. Visa tai erzino, skaudino, žeidė ir skatino būti atsargia. Juk vaikai „tokie nedėkingi“, „tokie žiaurūs“ ir „tokie nejautrūs“. Būtent taip kalbėjo aplinkiniai ir Didybės demonas. Bet dažniau vietoj to, kad būčiau atsargi, stengdavausi apsišarvuoti atvirumu. Ir jis labiausiai padėjo. Visada nuoširdžiai su vaikais kalbėjau apie tai, kad jų elgesys skaudina, kad kartais pati nusiviliu savimi ir tuo, kaip mes bendraujame, kad ir aš klystu bei ne viską padarau. Būtent tai kūrė ryšį su jais ir net padėjo įveikti klasės valdymo sunkumus.

Kaip buvimas pažeidžiamai man padėjo, galite rasti ir šiuose mano įrašuose: Mitai apie mokinius, Visi mokiniai protingi ir Mokiniams svarbu žinoti, kad jie rūpi.

Valdyti save

Pamenu, vienos pamokos metu, pasakodama apie vieną metodą, netyčia parodžiau vidurinįjį pirštą. Tuomet tik pakėlusi galvą pamačiau, kaip visi klasės vaikai savo kišenėse ir kuprinėse ieškojo mobiliųjų telefonų, kad tik galėtų įamžinti šią akimirką. Ši gėdinga (bei šiek tiek komiška) situacija ilga pamokė mane galvoti apie tai, ką sakau ir ką darau. Ir iki šiol man primena, kad kiekvienas žodis ir veiksmas turi savo atoveiksmį.

Sakyti „ne“

Dirbant mokykloje psichologu kabinete visada galima sulaukti netikėtų svečių su skubotu pagalbos prašymu. Sulaukus to skuboto prašymo kyla pagunda imtis ir išspręsti visus kilusius sunkumus. Juk galiu! Tikrai ilgai ir neatsispirdavau šiems gundymams. (Va matot, kaip greitai gali prisistatyti Puikybės demonas?) Kol atėjo akimirka, kai pervargau ir supratau, kad aš labiau esu atsakinga už kitų bėdas nei kiti. Tokiu būdu atimdavau galimybę iš kitų augti. Nusprendusi leisti ir kitiems augti, dažniau ne tik brėžiau ribas, sakiau „ne“, bet ir mokiausi tikėti bei labiau patikėjau kitais.

Suprasti kitus

Kad būtų lengviau patikėti kitais, mokiausi juos suprasti. Ieškojau priežasčių visur ir dažnai sau užduodavau klausimus: kodėl mokiniams norisi vaikščioti po klasę? Kodėl vaikams taip svarbus maistas pamokoje? Kodėl vaikai vienus dalykus noriai mokosi, o kitų negali pakęsti? Kodėl vaikai neskaito? Kodėl suaugusieji taip nepatenkinti vaikais? Vienas pagrindinių atsakymų į šiuos klausimus buvo – meilės poreikis. Kiekvienam mums svarbu sulaukti dėmesio, įvertinimo, supratimo, palaikymo ir rūpesčio. Ir visa tai gavę vaikai (ir ne tik) būdavo smalsūs, aktyvūs, veiklūs ir noriai besimokantys.

Ir tai ne vienintelė įžvalga apie mokymąsi suprasti kitus, kitų įžvalgų galite rasti šiuose įrašuose: Ir mokiniai, ir mokytojai žmonės, Pokalbis apie draugystę, Mokinių ir mokytojų santykiai, Pažymiai nemotyvuojaSėkminga pamoka.

Pamilti save

Pamenu, antraisiais metais mokykloje, kai buvau ir klasės vadovė, ir mokytoja, ir psichologė, iš namų išeidavau puse septinių. Tam, kad spėčiau į pamokas nuvažiuoti iš Šeškinės į Antakalnį. O grįždavau – septintą vakare. Ir būtent tuomet neretai valgydavau pirmąjį ir paskutinį valgį per dieną. O po vakarienės pradėdavau ruoštis pamokoms. Tad stokodavau ir miego. Pasirodo tuomet gyvenau su Laiko ir Perfekcionizmo demonais. Tikriausiai, suprantate, kad sąjunga su šiais demonais atsiliepė ir mano išvaizdai, ir sveikatai. Užtat vasaras ir leisdavau mokydamasi, kaip geriau prisiminti save ir kaip rūpintis savimi. Ir galiu pasakyti, kad kasmet sekėsi vis geriau. Kartais galioja tas geštaltiškas principas – tik pabuvęs viename kraštutinume, suprasi kitą kraštutinumą.

Tikėti tuo, ką darai

Atėjau į mokyklą su tikėjimu, kad aš viską galiu. Galėsiu padėti kiekvienaam kurį sutiksiu. Kiekvienas gautas iššūkis bus įveikiamas. Ir tikrai, daug iššūkių buvo įveikta. Ne vienas mokytojas iš naujo patikėjo vaiku, kuris buvo „nurašytas“. Keli vaikai išgelbėti nuo „išmetimo“ iš mokyklos. Daugybe tėvų dar geriau pažino savo vaikus. O suorganizuotame šimtadienyje pagrindiniais herojais buvo tie, kuriuos net ant scenos buvo sunku įsivaizduoti. Užtat galiu drąsiai sakyti: „Mokykloje buvau ne veltui!”.

Vaikai mane mokė būti ŽMOGUMI. O kolegos – STIPRIA ASMENYBE. Užduodami klausimai leido tapti MOKYTOJA. O kilę klausimai leido būti SMALSIA PSICHOLOGE. Taip užaugau, sutvirtėjau ir išdrąsėjau ir esu pasiryžusi kitiems projektams. Taigi, bloge gal ir bus mažai istorijų iš mokyklos gyvenimo. Bet bus istorijų apie vaikus, apie šeimą, apie santykius ir apie motyvaciją (bus ir tęsinys šių tekstų 1, 2, 3, 4, ;)). Toliau daug kalbėsiu apie savo išgyvenimus, atradimus, įžvalgas bei kasdienius stebuklus.

Reklama

Ir mokiniai, ir mokytojai – žmonės arba “Va, kodėl gyvenime svarbi matematika!”

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Kas mane gerai pažįsta, žino, jog savo darbą mėgstu ir net turiu polinkį paskęsti darbuose. Ir pastarąsias savaites tiesiog maudausi, o gal net skęstu darbuose. Nors kiek pamenu, plaukti išmokau dar vaikystėje. Tad atleiskit man kartais už tą nenuoseklumą.

Bet šį kartą užteks apie mane. Noriu pakalbėti apie mokytojus ir mokinius. Apie tą neišskiriamą tendemą. Nes kas mokytojai būtų be mokinių, o mokiniai – be mokytojų. Kaip sakė ežiukas rūke meškiukui: „Jei Tavęs nebūtų, ir manęs nebūtų.“

Bet kartais tiek mokytojai, tiek mokiniai tai pamiršta. Nes juk jų santykiai paremti įsipareigojimais, atsiskaitymais, pažymiais, kontroliniais, lankomumu, tinkamu elgesiu ir visais kitais mokyklai būtinais reliktais. Ir pamirštame, kad visi yra TIK ŽMONĖS.

Kad priminčiau, jog mes pirmiausiai esame žmonės, jau antrus metus su kolegų palaikymu organizavau mokytojų ir mokinių popietę. Pirmus metus mokiniai ir mokytojai kvietė vieni kitus į dviejų minučių pasimatymus ir kalbėjo apie savo šeimą, keliones, didžiausias baimes ir džiaugsmą teikiančias akimirkas.

Na o šiais metais tiek mokiniai, tiek mokytojai sulaukė iššūkių – ne tik papasakoti apie savo šeimos, vardo istoriją, bet ir drauge atgaivinti skraidantį kilimą. Ir šioje vietoje prasidėjo tikroji magija. Nes besistengiant atgaivinti skraidantį kilimą pasigirdo vaikų šūksniai: „Va, kodėl gyvenime svarbi matematika!”, “Čia mes pritaikėme programos „Gyvai“ gautas žinias.“, „Kad būtų tvirtos kojos, svarbi ir kūno kultūra“. Vaikai dalijosi, jog mokėsi klausytis, palaikyti vieni kitą ir suprato, kad gali daugiau. O mokytojai klausydamiesi šių vaikų žodžių šypsojosi, linksėjo galvomis ir stebėjosi: „Ir su mokiniais galima atsipalaiduoti“.

Ir šiais, ir praėjusiais metais tai buvo tik truputį daugiau nei papildoma valanda, skirta bendravimui, bet ji, tikiu ir net žinau, buvo įsimintina. Nes man dar kartą įrodė, kad kuo artimiau pažįstame vienas kito sielą, tuo labiau norime vieni iš kitų mokytis ir buvimas drauge tampa neįkainojamas. O ta magija, sukurta per valandą, užaugina sparnus ir leidžia skristi dar toliau.

Tad lengvo skrydžio visiems 😉

13 žingsnių, kaip tapti geru mokytoju

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Atsiprašau visų už savo įžūlumą ir tokios didžiulės galios sau suteikimą, tačiau visos savaitės patirtys: mokymų apie patyčias ir užsiėmimo moksleiviams vedimas, prisidėjimas prie standartizuotų testų administravimo mokykloje ir dalyvavimas geriblogai.lt paskaitoje, paskatino didžiulę minčių ir jausmų audrą, ką reiškia būti mokytoju. Tad šiandien sau leisiu pasidalinti trylika žingsnių, kurie būtini, bet nebaigtiniai, siekiant tapti geru mokytoju/lektoriumi/dėstytoju.

1 žingsnis: būti nuoširdžiu

Labiausiai mus traukia ir skatina mokytis – šiltas ir malonus ryšys. Tokį ryšį galime užmegzti tik patys būdami atviri ir nuoširdūs. Todėl bendraudami su publika, nesvarbu, ar tai būtų mokiniai, jaunimas, mamos, poros ar mokytojai, turime išlikti savimi. Turime mokėti išsakyti savo nuomonę, pasidalinti, kas mums patinka ar nepatinka ir taip pat tolerantiškai priimti kito nuomonę. Tik tada ir įvyks mokymo(si) procesas, kuris širdį glostys dar ilgai.

2 žingsnis: suprati dalyvių poreikius

Daug glaudesnis ryšys su besimokančiais užsimegs tada, kai mes žinosime, kodėl jie atėjo mokytis. Kai užduodame klausimą: kas paskatino jus šiandien ateiti mokytis, mes iš karto parodome, kad mums rūpi kiekvienas besimokantysis ir mes esame tam, kad jam padėtume. Todėl kiekvieną užsiėmimą ir pradedu klausimu: į kokį klausimą jūs atėjote rasti atsakymą?

3 žingsnis: žinoti, ką nori pasakyti

Dalyvių poreikių žinoti nepakanka. Svarbu suprasti, kokią žinutę mes norime perteikti besimokantiesiems. Jei žinosime, ką norime pasakyti, tuomet saugiau jausimės ir bus daug sunkiau išmušti iš vėžių. O kad lengviau būtų prisiminti tą žinutę, užsirašykite ją ant degtukų dėžutės. Jei netelpa, vadinasi, norite pasidalinti per ilga žinute.

4 žingsnis: tikėti tuo, ką sakai

Jei tiki ir gerai išmanai tai, ką sakai, maža tikimybė, kad besimokančiųjų komentarai tavęs išmuš iš vėžių. Tikėdamas tuo, ką sakai, paskatini ir kitus tuo patikėti. Užtat prieš dalindamiesi ir mokydamiesi, išmėginkime patys ir gerai žinokime, kodėl verta ir kitiems apie tai sužinoti.

5 žingsnis: laikytis užsiėmimo struktūros

Kiekvienas žmogus mėgsta, kai jo laikas yra gerbiamas, užtat labai svarbu turėti savo užsiėmimo struktūrą ir kiek įmanoma, laikytis jos. Visi besimokantieji ateina įgyti naujų žinių ar įgūdžių, jie tikisi, kad skirtas laikas bus praleistas naudingai ir prasmingai, todėl užsiėmimo struktūra padės ir perteikti žinias, kuriomis norime pasidalint, ir leis jaustis saugiau tiek užsiėmimo dalyviams, tiek užsiėmimo vedantiesiems.

6 žingsnis: remtis moksline medžiaga

Kitiems patikėti tuo, ką mes sakome, yra daug lengviau, jei remiamės įvairiais moksliniais tyrimais, įžvalgomis. O dar daugiau spalvų užsiėmimui suteikia pateikiami grafikai, lentelės ir diagramos. Jie tik patvirtina, kad tikrai išmanome, ką sakome.

7 žingsnis: naudoti gerą vizualinę medžiagą

Nuotraukos, video medžiaga ir skaidrės padeda geriau suprasti medžiagą, apie kurią kalba mokytojas. Vaizdinė medžiaga padeda išlaikyti klausytojų dėmesį ir labiau juos įtraukti į užsiėmimą. Kelis kartus vedžiau mokymus be vizualinės medžiagos, tai ne vienas dalyvis atsiliepimuose parašė, jog jiems būtų buvę daug lengviau mokytis, jei būtų buvusi vaizdinė medžiaga. Po šių pastabų, stengiuosi nepamiršti vaizdo.

8 žingsnis: prisiminti, kad žmonės turi penkis pojūčius

Viena sėkmingiausių ir man įsiminusių mano pamokų yra, kai aš su penktokai kalbėjau apie jausmus ir prisiminiau geštalto terapijos principus. Taigi, pamoką pradėjau nuo to, jog daviau jiems paliesti ir užuosti labai skirtingus objektus, liepiau klausytis labai skirtingų garsų ir apibūdinti, ką jie pajuto, užuodė, pamatė, išgirdo. Tuomet pamačiau tokį šimtaprocentinį įsitraukimą į pamoką ir per kraštus besiveržianti smalsumą, kad norėjosi dar ką nors sugalvoti, kad pažadinčiau mokinių pojūčius. Linkiu ir jums tai išmėginti 😉

9 žingsnis: pateikti interaktyvias užduotis

Jei užsiėmimas yra paremtas tik tuo, kad besimokantieji – klausytojai, tai didelė tikimybė, kad jie girdės tik kokius 5 % to, ką pasakojate. Jei norime, kad jie kuo daugiau išsineštų iš užsiėmimo, turime sugalvoti įvairių užduočių, kurių metu jie taptų ne tik besimokančiaisiais, bet ir užsiėmimo aktyviais dalyviais. Kartais tam pakanka užduotis klausimus, kur jie pakeltų rankas, o kartais reikia ir kelių pratimų, kurie padėtų patirti tai, apie ką pasakojame. Tik svarbu atrasti ribą tarp to, ką to interaktyvumo nebūtų per daug ir per mažai.

10 žingsnis: klausytis, ne tik kalbėti

Į užsiėmimą žmonės ateina ne tik kažko naujo išmokti, bet ir pasidalinti savo patirtimi. Todėl, jei norime, kad mūsų mokymai pavyktų, svarbu, skirti erdvės dalyviams pasidalinti savo patirtimi. Ne vienas besimokantysis atsiliepimuose man parašydavo, kad į šiuos mokymus buvo verta eiti dėl betarpiškos atmosferos, kur jie gali dalintis savo patirtimi. Jie tai laikydavo mokymų „vinimi“.

11 žingsnis: mokėti brėžti ribas

Kiek teko mokyti ar mokytis, pastebėjau, kad labiausiai nepavykusi pamoka ar mokymai tampa tuomet, kai mokymo(si) procesui ima vadovauti mokiniai. Tuo metu pabyra viskas: ir prieš užsiėmimą susidarytas planas, ir žodžiai, esantys ant liežuvio galo, ir kontaktas su publiką. Todėl kad ir kaip mokymo procesas atrodytų, svarbu susitarti dėl bendrų principų ar taisyklių. O jei kas ir su taisyklėmis bando užimti mokytojo vietą be leidimo: arba jam tą leidimą suteikti, arba aiškiai parodyti, kas yra atsakingas už mokymo(si) procesą.

12 žingsnis: turėti gerą humoro jausmą

Kai savo mokinių paklausiu, ką jie vadina mokytoju autoritetu, jie dažniausiai pasako: „Mokytojas, kuris geba sudominti ir prajuokinti.“ Juokas sukuria jaukia atmosferą ir žmonės daug daugiau išmoksta, kai jie patiria malonias emocijas. Užtat svarbu mokėti pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš situacijos.

13 žingsnis: būti įvairiapuse asmenybe

Niekam neįdomu klausytis žmogaus, kuris viską skaito iš lapų. Įdomus yra tas žmogus, kuris domisi, kas jį supa. Gera klausytis žmogus, kuris žino, bent tris dėmesio vertus serialus. Gera klausytis žmogaus, kuris per paskutinę savaitę perskaitė bent šimtą puslapių pasirinktos knygos. Gera klausytis žmogaus, kuris drąsiai reiškia savo nuomonę. Gera mokytis pas žmogų, kuris supranta, ko moko, bet nebijo prisipažinti, kad daug ko nežino.

Ir aš daug ko nežinau, daug ko dar nepatyriau ir neatradau. Suprantu, kad šie žingsniai link gero mokymo yra ne vieninteliai. Todėl jei manote, kad kažkurį svarbų žingsnį praleidau, pamiršau, o gal net apie jį nežinau, rašykit! Rašykit ir tie, kurie mano, kad kažkuris žingsnis visai nereikalingas.

Idėja pamokai: paauglių įtaka pasauliniams pokyčiams

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Praėjusį ketvirtadienį vedžiau pamoką penktokams. Ir tik įžengus į klasę mane užpuolė daugybe vaikų klausimų apie tai, ar mačiau, jog džihadiztai įtraukė Lietuvą į ketinamų užpulti valstybių sąrašą. Taip taip, jie paminėjo žodį džihadistai. O tuo pačiu ilgai nesivaržydami ir vienas per kitą diskutavo, kodėl tai vyksta pasaulyje ir kaip visas pasaulis gali keistis. Net aptarėme, kas yra informacinis karas. Tokį pokalbį su mokiniais turi tikrai ne pirmą kartą ir labai dažnai neturiu nei vieno atsakymo į jų klausimus. Bet vis tiek, užgniaužusi savo baimes klysti, stengiuosi su jais apie tai kalbėtis.

Bekalbėdama su jais suprantu, kaip svarbu jiems žinoti, kad ir jie gali turėti įtakos pasaulio pokyčiams. Todėl nusprendžiau su mokiniais pasidalinti TIME paskelbtu įtakingiausiu paauglių sąrašu. O kad nebūtų taip, jog tik aš kalbu, o jie klausosi, padalinau juos į grupeles po keturis ir kiekviena grupelė gavo po šešis paauglių aprašymus. Tuo tarpu aš į pristatymą įdėjau vaiko vardą, amžių ir nuotrauką. Analizuodami šią informaciją vaikai turėjo pasakyti, pas ką yra šio vaiko aprašymas ir argumentuoti savo nuomonę.

Dar tokio noro kalbėti prieš klasę nebuvau mačiusi. O ir aprašymų apie tuos vaikus neužteko, apie kai kuriuos iš jų norėjosi žinoti vis daugiau ir daugiau. Jei ir jums norisi įkvėpti vaikus, parodyti jiems, kad jie gali daugiau, dalinuosi šiuo sąrašu lietuvių kalbą.

Maddie Ziegler (13 m.)

Ji gimė 2002 rugsėjį. Ji yra gerai žinoma šokėja, modelis ir aktorė. Pirmą kartą televizijoje pasirodė būdama aštuonerių metų. Suvaidino keliose dainininkės Sia vaizdo klipuose („Chandelier“, „Elastic Heart“).  2015 m. pasirodė Grammy apdovanojimuose. Ji dažnai pasirodo kaip kviestinė žvaigždė įvairiose televizijos šou ir šokių pasirodymuose.

Moziah Bridges (13 m.)

Jis įkūrė savo verslą būdamas devynerių, nes niekaip negalėjo rasti įdomios ir jam patinkančios peteliškės. Šiuo metu jis yra trylikos ir kasmet jis uždirba apie 200 000 dolerių. 2015 metais jis sukūrė peteliškes NBA krepšinio žaidėjams.

Rowan Blanchard (14 m.)

Ji gerai žinoma pasaulyje tapo po vaidmens seriale „Girl Meets World“, tačiau įžymi ji tapo po to, kai ji paplatino savo esė apie feminizmo svarbą. Šis esė pelnė aukščiausius įvertinimus iš kitų gerai žinomų aktorių. O Jungtinių Tautų organizacija pakvietė ją į kasmetinį susitikimą, kur mergina paaiškino, kad lyčių nelygybė turi įtakos ir jaunimui. Šioje kalboje ji taip pat atskleidė, jog jis didžiausia svajonė yra mokytis Kolumbijos žurnalistikos mokykloje.

Ashima Shiraishi (14 m.)

Ispanijos “Open Your Mind Direct“ alpinizmo trasa yra viena iš sunkiausių trasų pasaulyje. Ją įveikti bandė daugybė kvalifikuotų sportininkų. Ji būdama trylikos įveikė šią trasą ir tapo jauniausia ir vienintele moterimi, įveikusia šią trasą. Niujorkiečiai tikisi, kad ji 2020 metais dalyvaus olimpinėse žaidynės, kurios vyks jos tėvų gimtojoje šalyje, jei kopimas į kalnus bus įtrauktas į olimpinių sportų sąrašą.

Ahmed Mohamed (14 m.)

Jis pateko į nacionalinę televiziją, nes į mokyklą atsinešė savo gamybos laikrodį, kuris priminė bombą. Už tai jį areštavo, nors jis buvo tik devintokas. Šis įvykis paskatino nacionalines diskusijas apie rasizmą ir kaip apie žmogų sprendžiama pagal jo religiją. Prezidento Barako Obamos buvo pakviestas į Baltuosius rūmus, o spalį gavo stipendiją prestižinėje Kataro mokykloje.

Jazz Jennings (15 m.)

Ji niekada nebijojo šnekėti viešai ir ne kartą dalinosi apie translyčių patirtį Oprah Winfrey laidoje. Šiais metais ji iškilo kaip gerai žinoma visuomenės veikėja. Nusifilmavo „Clean and Clear“ reklamoje. Toliau dalinasi patirtimi, ką reiškia būti translyte ir džiaugiasi, kad turi tokią galimybę.

Chloe Kim (15 m.)

Ji jauniausia snieglentininkė, kuriai pavyko laimėti auksą žiemos X-Games. Ji pradėjo dalyvauti varžybose būdama šešerių. Ji planuoja dalyvauti žiemos olimpinės žaidynėse 2018 m., kurios vyks Pietų Korėjoje. Jos tėvų gimtinėje. Norėjo dalyvauti ir Sočyje, bet buvo per jauna. 

Flynn McGarry (16 m.)

Jis jau būdamas vienuolikmetis tapo kulinarijos sensacija. Šiuo metu jis yra restorano šefas, gaunantis 160 dolerių už patiekalą. Pats kuria visus patiekalus, pats juos ir gamina. Jau buvo patekęs ant“The New York Times“ žurnalo viršelio.  

Martin Odegaard (16 m.)

Šią gegužę jis tapo šių metų geriausiu futbolo žaidėju. Yra jauniausias sportininkas, pasirašęs sutartį su Madrido Real‘u. Aplinkinių vadinamas „Naujasisi Messis“. Visi tikisi, kad šlovė jam neapsuks galvos ir jis skins laurus dar dešimt metų.

Amanda Stenberg (17 m.)

Ji žinoma, kaip Rue iš „Bado žaidynių“. Ji ne kartą pripažinta geriausia aktore paauglių tarpe, bet pati labai aktyviai kritikuoja pop kultūrą. Ji drąsiai kritikuoja įvairias įžymybes. Ji mano, kad jos formuoja iškreipta vaizdą apie juodaodžius ir nori pakeisti visuomenės požiūrį į afroamerikiečius. 

  Shawn Mendes (17 m.)

Muzikantas, turintis daugiau nei keturis milijonus sekėjų. Jis tapo jauniausias dainininkas, kuris su savo debiutiniu albumu „Handwritten“ pateko į Billboard dešimtuką. Aplenkė ir patį Justin‘ą Bieber‘į. Šiuo metu koncertuoja drauge su Taylor Swift.

Jaden Smith (17 m.)

Jis keičia muzikos pasaulį. Kovoja už demokratiją Afrikoje. Yra gerai žinomo aktoriaus sūnus. Drąsiai reiškia nuomonę tiek apie švietimą, tiek apie politiką, tiek apie meną.

Malia Obama (17 m.)

Ji yra vyriausia JAV prezidento dukra, dažnai patenkanti į žurnalus dėl gero stiliaus pajautimo. Ji drąsiai reiškia savo nuomonę ir demonstruoja savo talentus. Suvaidino Lenos Dunham serialo „Merginos“ epizode.

Ariel Winter (17 m.)
Ji yra „Moderni šeima“ serialo aktorė. Šiais metais jis atvirai prabilo apie patyčias, kurias patiria dėl savo išvaizdos. Ji pasipiktino komentatoriais, kurie po kiekviena jos nuotrauka pabrėždavo, kokia jį stora ir negraži yra. Ji mano, kad aplinkiniai per daug leidžia vienas kitą įžeidinėti.  

                                                      William Turton (17 m.)
Jis sukūrė internetinį puslapį, kuriame rašo apie interneto kultūrą. Jis rašo atsiliepimus apie kompiuterinius žaidimus ir ima interviu iš gerai žinomų kompiuterinių žaidimų kūrėjų bei žaidėjų. Šią vasarą pastebėjo kibernetines atakas dviejose internetiniuose puslapiuose ir apie šiuos įvykius paskelbė savo puslapyje.

Silento (17 m.)

Jis reperis, kilęs iš Džiordžijos valstijos. Iki šios vasaros niekas apie jį nežinojo, kol jis nesukūrė dainos „Watch Me“ klipo. Po šio singlo atsiradimo, jis uždirbo apie tris šimtus milijonų dolerių ir pateko į Billboard Hot šimtuką. 

Bindi Iwin (17m.) 

Krokodilų tramdytojo duktė. Gerai žinoma australų aktorė, dainininkė, TV žvaigždė ir aktyvistė. Pasaulyje išgarsėjo kai sušoko jausmingą šokį tėčio garbei TV laidoje „Šok su žvaigžde“. 

Olivia Hallisey (17 m.)
Ji išrado naują Ebolos viruso gydymo būdą. Šis būdas reikalauja daug mažiau resursų. Už šį išradimą ji buvo įvertinta Google mokslo mugėje už sieki saugoti gyvybes.  

Malala Yousafzai (18 m.)
Jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė. Šiuo metu laiko mergaičių išsilavinimo advikate. Ji aktyviai kovoja už vaikų teise ir išsilavinimą. Šiais metais vyko į Lobonan, Siriją, atidaryti naujo mokykloje. Ji įkvepia ne vieną paauglį atkakliai siekti savo tikslų. 

Kylie Jenner (18 m.)

Ji tokia pat žinoma, kaip ir Kardashian šeimos merginos. Jis socialiniuose tinkluose dažnai paskelbia iššūkių madą, kuria seka ne vienas jos gerbėjas. Šių iššūkių tikslas – paskatinti gerbėjus būti savimi ir daryti tai, apie ką svajoja.

Tiffany Zhong (18 m.)
Ji yra jauniausia investicinės kompanijos darbuotoja. Dauguma jos kolegų turi magistro laipsnį. Tačiau amžius jai tikrai ne kliūtis, nes ji dirba komandoje su tokiais pat jaunuoliais ir drauge kuria naują programėlę, kuri turėtų būti geresnė už Snapchat‘ą.

Maisie Williams (18 m.)
Serialo „Sostų karai“ aktorė. Žiūrovams ir serialų kūrėjams ji kelia žavesį, nes įspūdingai atlieka savo vaidmenį. Būdama jauna, ji sugeba įsikūniti į žudikės personažą ir kovingai, kartais šaltakraujiškai „nužudyti“ ne vieną serialo personažą. Tikriausiai dėl to ji buvo pakviesta vaidinti seriale „Doctor Who“.

Lydia Ko (18 m.)
Ji jauniausiai golfo žaidėja – rekordininkė iš Naujosios Zelandijos. Ji svajoja patekti į Rio De Žaneiro olimpines žaidynes, nes tuo metu golfas taps olimpine šaka. Ji nori atstovauti savo šalį.

Katie Ledecky (18 m.)
Ji pirmoji plaukikė, kuri pasaulio čempionate laimėjo net keturis aukso medalius laisvu stiliumi. Ji yra Londono olimpinių žaidynių čempionė, kuria tapo būdama vos 15 m. Šiuo metu svajoja studijuoti Stanforde.

Zendaya (19 m.) 
Disney Channel žvaigždė, kovojanti už teigiamą požiūrį į savo kūną. Ji dalinasi savo nekoreguotomis nuotraukomis per Instagram‘ą. Ji siekia, kad kiekviena mergaitė/mergina pasitikėtų savimi. 

 

Joshua Wong (19 m.)
Jis kovoja už demokratiją savo šalyje. Buvo Hong Kong‘o skėčių revoliucijos lyderis. Jis yra labiausiai sekama Hong Kong‘o politinė asmenybė. Tačiau tiki, kad laikui bėgant iškovos demokratinį valdymą savo šalyje. 

Kendall Jenner (19 m.)
Ji gerai žinomų mados namų modelis. Buvo ne ant vieno žurnalo viršelio. Ji yra labiausiai mėgstamos nuotraukos Instagram‘e savininkė. 

 
Bethany Mota (19 m.)
Ji mados ir grožio blogerė, kuria susidomėjo ir pats prezidentas Barakas Obama. Ji kuria rūbus ir interjerą Aeroplaste įmonei, kuria savo muziką ir dalyvauja UNICEF organizuojamuose labdaros renginiuose. Šiais metais ji laimėjo FOX paauglių apdovanojimą.

Kim Kataguiri (19 m.)

Jis cituoja Ronaldą Reaganą ir Margaret Thatcher. Jis yra vienas iš demonstracijų organizatorių Sao Paule. Tai buvo didžiausia protesto akcija per pastaruosius dešimtmečiu. Jis tokiu būdu kovoja prieš dabartinį Brazilijos prezidentą, kuris, įtariama, užsiima korupcija. 

Lele Pons (19 m.)
Ji sukūrė savo juvelyrinių dirbinių liniją, kuri gerai žinoma tiek Majamyje, tiek visoje Amerikoje. Ji išgarsėjo kaip menininkė, kuri sukūrė šešių sekundžių komedijos eskizą. Tai lėmė, jog ji turi ne vieną milijoną sekėjų tiek Twitter‘yje, tiek Instagram‘e.

Aptarus kiekvieną iš šių paauglių, vėliau su vaikais diskutavome: kaip šie paaugliai pasiekė savo svajonių? Kas šiuos paauglius vienija? Atradome, kad visi jie turėjo tikslą kažką padaryti ne tik dėl savęs. Tad pamoką užbaigėm atsakydami į klausimus: kokia yra jūsų svajonė? Ją užsirašėme ant spalvotų lapelių. Ten pat pasižymėjome ir pirmą žingsnį, kuris padėtų įgyvendinti svajonę.
Paklausit, kodėl dalinuosi šiuo pamokos plano juodraščiu? Ogi, pravedus šią pamoką jaučiau, kad su vaikais kalbu apie tikrai svarbius dalykus. Ir jų žibančios akys, atsiliepimai ir padėkos tik tai patvirtino. Noriu, kad kuo daugiau mūsų apie juos kalbėtų 🙂
P.S. Pamoka truko dvi akademines valandas 🙂  

Sėkmingai pamokai įtakos turi mokinių ir mokytojo santykiai

 AURELIJA ANANJEVAITĖ

Gal dažnai iš mano pastebėjimų, pasakojimų ir pokalbių apie mokyklą daugumai gali atrodyti, kad man ten puikiai sekasi. Dažniausiai taip ir būna. Bet pasitaikė ir momentu, kai tikrai klausdavau savęs: ką aš čia veikiu?
Kai esi mokinys, visada atrodo, kad mokytojo darbas – vieni niekai. Tačiau kai atsiduri mokytojo vietoje, supranti, jog mokytojas ir yra tikrasis terminatorius. Mokytojas privalo gerai pravesti pamoką. Mokytojas turi pastebėti kiekvieną mokinį. Mokytojas turi atsižvelgti į mokinių lūkesčius. Mokytojas turi apsaugoti kiekvieną mokinį. Mokytojas privalo išklausyti kiekvieną mokinį. Mokytojas turi būti visada geros nuotaikos. Mokytojas turi gebėti atspindėti savo jausmus. Mokytojas turi mokėti reflektuoti. Mokytojas turi gebėti išmokyti kitus reflektuoti. Mokytojas privalo būti charizmatiškas. Mokytojas turi gebėti sudominti. Mokytojas privalo… Mokytojas turi… Mokytojui reikia….
Ir va su tokiomis mintimis ir nerealiais reikalavimais aš įžengiau pirmą kartą į kabinetą, o ten pamoka po pamokos sutikau dvylika labai skirtingų klasių. Ir kiekviena klasė dar su savo reikalavimais bei išbandymais. Vieni prašė sugrąžinti buvusį mokytoją. Kiti žiūrėjo, kaip reaguosiu į nuolatinį lakstymą po klasę. Treti stebėjo, kaip reaguosiu į jų užduodamus kompromituojančius klausimus. Ketvirti bandė parodyti, kad jau dabar žino daugiau nei aš. Penkti…
Dabar žvelgiant iš laiko perspektyvos suprantu, kad tos pirmosios pamokos kiekvienoje iš dvylikos klasių buvo nerealiai reikšmingos. Būtent pirmųjų pamokų metu mezgėsi santykis tarp mokinių ir mokytojo. Ir atrodo, kad tuo metu veikė keista magija, kuri ir lėmė, su kuriomis klasėmis buvo dirbti gera, o kurių klasių pamokų baimindavausi.
Kadangi šią savaitę su mokiniais daug aptarinėjame ir apibendriname visus metus. Diskutuojame, kas pamokų metu patiko, kas nepatiko ir ko jie išmoko. Bediskutuojant kyla ir įvairiausios įžvalgos. Bet pagrindinė yra ši: „Pamokos sėkmė priklauso nuo santykio su mokiniais.“
Bet čia iš karto kyla klausimas: kas tą santykį kuria? Pirmiausiai, santykį kuria gebėjimas išklausyti ir išgirsti vienas kitą. Manau, kad mokytojui pradžioje svarbu gebėti išgirsti, ko mokiniai nori ir parodyti, kad juos išgirstate. Pateiksiu pavyzdį. Kadangi esu etikos mokytoja, tai mokiniai visada nori tas pamokas praleisti laisvai, todėl šios pamokos neretai asocijuojasi su filmų žiūrėjimu.  Tad jau nuo pirmų pamokų sulaukiau prašymų parodyti kokį filmą. Ir su vienos klasės pageidavimais sutikau. O kitai klasei nesutikau rodyti filmo, kurio jie pageidavo. Gavosi taip, kad klasė, kuri žiūrėjo norimą filmą, vėliau noriai įgyvendino veiklas, kurias siūliau aš. O tie, kurie negavo trokštamo filmo – ilgai dar priešinosi mano siūlomai tvarkai. Visa tai mane stipriai pamokė, kad santykyje su vaikais labai svarbu atliepti jų poreikius. Ir čia jau tik kiekvieno mokytojo sprendimas, kaip tie mokinių poreikiai bus atliepti.
O kaip jau mokinių poreikiai yra atliepti, pasidaro svarbūs kiti aspektai: mokinių nenuvertinimas, jų talentų, privalumų ir galimybių atskleidimas, įtraukianti veikla ir pan. Iš pirmųjų mokslo metų aptarimo supratau ir dar kai ką: „Svarbu mokiniams duoti darbo ir leisti patiems atrasti mokymosi ir kūrybiškumo džiaugsmus, kad ir kaip jie tam priešintųsi“.
Tačiau, šį tekstą ėmiausi rašyti ne tik dėl to, kad plačiau pasvarstyčiau, kaip su mokiniais sukurti gerus santykius. Norėjau pasidalinti ir tuo, kad su kokiu ketvirtadaliu iš visų klasių man sunkiai sekėsi užmegzti ryšį visus mokslo metus. Šios klasės apibendrinant pamokas labiausiai teigė, kad jiems pamokose trūko įvairiapusiškesnės veiklos. Jiems sunkiausia buvo pasakyti, ko išmoko pamokų metu.
Galima pasakyti, kad per mažai stengiausi ir ne viską išbandžiau, kad geriau pažinčiau vaikus. Kad geriau suprasčiau juos ir jų poreikius. Ir tikiu, kad tikrai kažko nepadariau. Bet tuo pačiu prisiminiau psichologijos paskaitas. Ne kartą mus per psichologinio konsultavimo kursą buvo akcentuojama, kad ne visus žmones galime konsultuoti ir ne kiekvienam galime padėti. Mokė, jog svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus yra ribotas ir ne su visais žmonėmis gali būti draugas, ne visiems gali būti psichologas. Man atrodo, kad šią pamoką turi išmokti ir kiekvienas mokytojas. Svarbu suprasti, kad atsiras klasių, su kuriomis užsimegs geras kontaktas iš karto. Su kitomis jis vystysis po truputį. O su kai kuriomis klasėmis bus sunku bendrauti.
Ir dažniausiai mes, mokytojai, tokias klases vadiname „sunkiomis“ klasėmis, kurios nieko nenori, yra arogantiškos ir tinginės. Dažniausiai tokios klasės apibūdinamos įvairias epitetai ir gauna nerealiai daug etikečių. Ir tos etiketės trukdo dirbti mums, mokytojams. Nes tuo metu mes į pamokas ateiname su baime ir išankstiniu nusiteikimu, kad šioje klasėje vėl pamoka bus nesėkminga, kad mokiniai vėl triukšmaus ir bus nevaldomi. Tokiu būdu mes tik apsunkiname savo darbą ir sulaukiame to, ko tikimės.
Šiuo atveju sunku pasakyti, ką daryti, kai sunku atrasti ryšį su klase. Bet uždavus klausimą: „Ką daryti, kad nenuvertinčiau vaikų iš anksto?“,  atsakymas kyla toks: „Tikėti mokiniais.“ Ir nors man tik su viena iš ketvirtadalio klasių pavyko atrasti ryšį, man tai patvirtina, jog tikėjimas veikia. Nes po košmariškos pažinties, kai kiekvienas jų lakstė, šūkavo ir darė ką norėjo pirmųjų pamokų metu, mokslo metų pabaigoje jie gali ištarti: „Mums patiko su jumis klausytis muzikos, kurti, žaisti ir kalbėtis.“ Tai leidžia patikėti, kad apsiginklavus kantrybe net ir su klase, su kuria sudėtinga bendrauti, galima susikurti santykį.