Žaidimai ugdo, lavina ir dar šypsena kelia

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Kai kurie tėveliai neskiria pakankami laiko žaidimams su vaikais, nes yra įsitikinę, kad tai tik tuščias laiko švaistymas, neduodantis jokios naudos. Deja, taip manantiems derėtų pakeisti nuomonę. Specialistai sako, kad žaidimai su vaiku yra ne tik laisvalaikio pramoga. Tai suartina, stiprina ryšį su atžala ir lavina mažuosius.

Žaiskite ir dar kartą žaiskite kuo daugiau ir kuo dažniau su savo vaikais. Tai nėra tuščias laiko švaistymas. Žaidimai yra puiki galimybė lavinti vaikų mąstymą, emocinį intelektą ir socialinius įgūdžius. Pavyzdžiui, žaisdami komandinius žaidimus mažieji mokosi dirbti komandoje, išklausyti vienas kitą, sąžiningai ir nuoširdžiai atlikti užduotis. Tai ugdo ir kantrybę, kurios tokio amžiaus žmogeliukams labai stinga. Tokiu būdu jie kaskart geriau pažįsta save, kitus žmones ir pasaulį. Todėl nuo pat kūdikio gimimo turėtumėte suteikti galimybę savo atžalai išbandyti įvairius žaidimus. Svarbu pasiūlyti žaidimus pagal jos amžių, tai, kas ją domina. Trimetis ar keturmetis tikrai nesusidomės  žaidimais, kurie reikalauja ilgam sutelkti dėmesį ar loginio mąstymo, nes tokio amžiaus vaikus labiau traukia aktyvūs, judrūs žaidimai.

Net įprasti stalo žaidimai, kuriuos žaidžia visa šeima, yra puikus būdas sustiprinti ryšį ir pagerinti santykius, geriau pažinti vienas kitą. Tad užuot po darbo ir mokyklos išsibarstę kas sau prie kompiuterio ar televizoriaus, bent pusvalandį per dieną skirkite laiko stalo pažaisti drauge. O savaitgaliai – puikus metas  komandiniams žaidimams gamtoje. Tyrėjai atskleidė, kad didžiulę įtaką vaiko vystymuisi turi žaidimai lauke, nes ten jie patiria daugybę nuotykių: stato pilis, įkurdina įvairias vietoves, įkūnija įvairias būtybes, žaidžia slėpynių ar spardo kamuolį. Visa ši veikla lavina tiek protinius gebėjimus, tiek socialinius įgūdžius. Pastebėta, kad tie vaikai, kurie daug leido laiko lauke, yra geresni mokiniai ir jiems geriau sekasi mokykloje, taip pat jie greičiau susiranda draugų – visi nori su jais žaisti, nes jų vaizduotė labai laki. Be to, buvimas gamtoje nuramina vaikus, leidžia pabėgti nuo kasdienybės ir sumažina patiriamą stresą.

O kuo daugiau laiko vaikas praleidžia namuose ir dar žaisdamas kompiuterinius žaidimus, tuo labiau praranda galimybę išgalvoti žaidimus pats ir betarpiškai bendrauti su kitais. Žinoma, kompiuteriniai žaidimai kelia daug smagių iššūkių, sumažina stresą, lavina reakciją ir leidžia palaikyti ryšius su žaidėjais iš viso pasaulio. Tačiau yra ir kita medalio pusė – vaikas tampa pasyvesnis, mažiau atsakingas ir komunikabilus, o draugų kompanijoje tikisi, kad kažkas jį linksmins, užims ar atliks darbus už jį. Todėl skatinkite atžalą kuo dažniau žaisti lauke su bendraamžiais.

Žaidimai – pagal amžių

Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais žaidimas neturės jokio aiškaus tikslo, visi jo judesiai atrodys atsitiktiniai ir keisti. Bet net ir ši pramoga svarbi, nes padės mažyliui geriau pažinti savo kūną ir jo galimybes. Vėliau žaidimo formos tobulės. Sulaukę dvejų, trijų metų mažyliai pradeda stebėti, kaip žaidžia kiti bendraamžiai ir ima juos mėgdžioti. Na, o 3–5 metų vaikus labiausiai domina žaidimai, susiję su fizine veikla. Tad leiskite spardyti, mėtyti kamuolį, žaiskite vaikišką krepšinį, kitus judrius žaidimus, estafetes. Statykite ir kurkite ką nors drauge iš lego ar kitų kaladėlių, dėliokite dėliones – taip lavinsite vaiko kūno judesius (stambiąją ir smulkiąją motoriką), vaizduotę, fantaziją, kūrybiškumą, gebėjimą susitelkti į konkrečią veiklą.

Nuo penkerių metų vaikai jau pradeda daugiau žaisti su bendraamžiais, domėtis žaidimais, kurie turi tikslą, skatina atlikti tam tikrą vaidmenį ir būti komandos nariu. Todėl nenuostabu, kad 5–8 metų vaikams patinka įvairūs žaidimai, kurie moko spręsti problemas (pvz., „Jenga“, domino, šaškės, „Uno“ ar kitokie kortų žaidimai). Tuo tarpu 8–12-ečius ima traukti tie žaidimai, kur jie gali pritaikyti savo skaitymo, skaičiavimo ir pasaulio pažinimo įgūdžius. Tad mielai prisidės prie žaidimo, jei pasiūlysite pažaisti „Monopolį“, „Mafiją“, „Alias“ ir pan.

Žaidimų nauda

Yra atlikta nemažai tyrimų, įrodančių žaidimų naudą. Pasak tyrėjų, vaidmenų žaidimai ypač lavina vaikų kalbą: jie pradeda daugiau naudoti būdvardžių ir geriau supranta skirtingus laikus. Apsimetinėjimų žaidimai suteikia galimybę išreikšti tiek malonius, tiek nemalonius jausmus, mokytis valdyti emocijas, atpažinti ir įsisąmoninti jausmus. Vaizduotę ir kūrybiškumą lavinantys žaidimai moko adekvačiai reikšti emocijas, pavyzdžiui, pyktį, taip pat lavina empatiją (gebėjimą pajusti ir suprasti, kaip aučiasi aplinkiniai, atpažinti jų nuotaikas).

Žaisdami vaikai išlaisvina susikaupusias emocijas. Pavyzdžiui, per vaidmenų žaidimą įsijautę į personažą, susitapatina su juo, todėl jiems būna lengviau reikšti mintis, jausmus. Ne atsitiktinai psichologai, psichoterapeutai taiko žaidimo terapiją psichologinių problemų turintiems vaikams. Ji labai veiksminga. Tarkim kukli, nepasitikinti savimi mergaitė, persirengusi princese, iškart pasijunta svarbi, įgyja daugiau pasitikėjimo. O jei tarkim, sūnus pernelyg santūrus, nedrąsus, paskatinti gebėjimą apginti save, būti drąsesniam gali padėti žaidimai, kuriuose jis tampa piratu  ar policininku, gaudančiu  nedorėlius. Kiekvienas personažas sukuria tam tikrą atmosferą, reikalauja atrasti tam tikrų charakterio savybių: kalbėti pakeltu tonu, elgtis agresyviau, pavyzdžiui, sulaikant tariamą nusikaltėlį. Arba, priešingai, jei vaikas pernelyg agresyvus, šiurkštus, įsijautęs į kokios nors pasakos gerąjį personažą, taps ramesnis, geresnis, labiau užjaučiantis ir pan. Taigi žaidimuose esančios situacijos, patiriamos emocijos labai praverčia mažiesiems ir realiame gyvenime.

Žaidimas su bendraamžiais leidžia vaikams geriau suprasti vienas kitą ir sutvirtinti santykius. Draugaudami vienas su kitu vaikai susiduria su įvairiomis problemomis, todėl jie pagilina savo įgūdžius ieškodami būdų, kaip jas įveikti. Tuo pat metu mokosi reikšti emocijas, suprasti kitų išgyvenimus ir kontroliuoti savo jausmus. Taip pat įgyja santūrumo, lankstumo, bendradarbiavimo ir dalijimosi įgūdžių.

Svarbu žaisti ir su tėvais

Vis dėlto vaikams nepakanka žaisti tik vienam ar su bendraamžiais. Žaidimas su kitais vaikais gali būti smagus, bet niekas nesuteikia daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo, kaip žaidimas su mama ar tėčiu, arba visiems drauge. Suaugusieji pasiūlo brandesnių, kitokių žaidimų nei bendramečiai. Be to, tėvai daugiau išmano apie pasaulį ir gali padėti įgyti naujų įgūdžių, kitokios išminties.

Pastebima, kad vaikai dažnai žaidžia su suaugusiais taip, kaip reikalauja tėvai. O tai reiškia, kad mažieji pritaiko ir kitus elgesio modelius nei žaisdami su savo amžiaus draugais. Taip pat mamos ir tėčiai žaidžia skirtingai. Tėčiai dažniau renkasi fizinius, judrius žaidimus, o mamos loginius, žodinius, intelektinius ar reikalaujančius aiškių instrukcijų. Abi žaidimo formos svarbios vaiko raidai. Ir tai gerai. Be to, ir patys iš to turėsite naudos. Tyrimais nustatyta, kad žaidžiant su vaikais suaugusiųjų organizme padidėja oksitoksino kiekis, kuris gali atpalaiduoti panašiai kaip masažas. Taip pat oksitoksinas skatina prieraišumo, artumo jausmą, stiprina ryšį tarp vaiko ir mamos ar tėčio.

Žaisdami pernelyg nenuolaidžiaukite

Turbūt pastebėjote, kad žaisdami su savo vaikais jiems esate linkę nuolaidžiauti, pralošti, būti nugalėtiems ir t. t. Nors norisi leisti vaikui visada laimėti, pirmauti, tačiau nepersistenkite. Jis turi patirti ir pralaimėjimo kartėlį, išmokti su tuo susitaikyti. Jei nuolat jis laimės, neišmoks gerbti vyresniųjų, susidoroti su nusivylimu. Beje, pralaimėjimas gali būti puiki proga pakalbėti su vaiku, kaip įveikti nesėkmes, kad gyvenime svarbu ne tik laimėti, bet ir turėti drąsos, kantrybės bandyti dar kartą iškovoti pergalę. Žinoma, jei žaidžiate su mažu vaiku, kartais nieko blogo leisti vaikui laimėti. Šis laimėjimas mažiesiems suteiks tikėjimą, kad jie gali padaryti nuostabius dalykus, sustiprins pasitikėjimą savo jėgomis.

Taigi žaidimai yra rimtas reikalas, kuris yra labai svarbus vaiko raidai. Jie moko būti kūrybingais, atrasti naujų idėjų, lavina socialinius įgūdžius ir fizinius gebėjimus, ugdo atsakomybės jausmą. Taip pat padeda vaikams prisitaikyti ir išspręsti emocines problemas. Be to, žaisdamas vaikas atsipalaiduoja ir tampa laisvas, todėl per įvairius žaidimus jis gali išmokti daug daugiau nei iš jūsų pamokslavimų ir patarimų.

 Žaisdami su vaiku dažniau paraginkite jį, pastebėkite, kokius naujus įgūdžius jis įgijo ir pagirkite už tai. Su jūsų pagalba atžala pasijus stipri, galintis įveikti iššūkius, augs jo savivertė, pasitikėjimas, jis taps labiau atsakinga ir savarankiška asmenybė.

Publikuota žurnale “Ji“

Nuotrauka iš 1

Reklama

Paskutinės minutės Kalėdinių dovanų idėjos vaikams

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Tiek Kalėdų laukimas, tiek pirmoji Kalėdų diena yra ypatinga tiek vaikams, tiek suaugusiems. O viena didžiausių atrakcijų vaikams – laiško rašymas Kalėdų Seneliui. Rašydami ar piešdami laišką vaikai jau išslaisvina savo vaizduotę ir patiki savo svajonių išsipildymu. Tad ne veltui baigdama bakalauro studijas pasirinkau atlikti tyrimą, kurio metu siekiau išsiaiškinti, kokią įtaką reklamos turi vaikų Kalėdinių dovanėlių pasirinkimui. Tuomet pastebėjau, kad labiausiai vaikų trokštamos dovanos yra tos, kurios yra susijusios su tuo metu labiausiai populiariais animaciniais filmais ar serialais. Taigi, didelė tikimybė, kad šiais metais mergaitės Kalėdų Senelio gali paprašyti lėlių fėjų ar „Ledo šalies“ herojų, o berniukai gali trokšti gauti „Žvaigždžių karų“ herojų ar radijo bangomis valdomą mašiną.

Tikiu, kad kiekvienas žaislas lavina vaiko kūrybiškumą ir socialinius įgūdžius. Tačiau mane įkvėpia vieno psichologo pasidalinta istorija, kai per Kalėdas savo sūnui jis padavanojo šaldytuvo dydžio kartoninę dėžę ir piešimo reikmenų rinkinį. Tokiu būdu jis suteikė galimybė vaikui atskleisti savo kūrybiškumą ir lavinti problemų sprendimo įgūdžius. O vaizduotę ir kūrybiškumą lavinantys žaidimai moko adekvačiai reikšti jausmus, lavina empatiją ir ugdo vaikų emocinį intelektą.

Dovanų idėjos pagal amžiaus tarpsnius

Ne vienas atliktas eksperimentas atskleidžia, kad geriausia dovana vaikams – praleistas laikas drauge. O geriausiai suvienija – žaidimai. Jie lavina vaikų mąstymą, emocinį intelektą ir socialinius įgūdžius.

  • 3–5 metų vaikus labiausiai domina žaidimai, susiję su fizine veikla. Todėl jiems geriausia dovana būtų krepšinio ar futbolo kamuolys, rogutės ar kitas sporto inventorius. LEGO kaladėlės ar delionės. Tokiu būdu lavinsite vaiko kūno judesius (stambiąją ir smulkiąją motoriką), vaizduotę, fantaziją, kūrybiškumą, gebėjimą susitelkti į konkrečią veiklą.
  • 5–8 metų vaikams patiks įvairūs žaidimai, kurie moko spręsti problemas, todėl jiems tinkama dovana bus – „Jenga“, „Dobble“, „Rory Story Cubes“, domino, šaškės, „Uno“ ar kiti kortų žaidimai. Taip pat jiem gali patikti daiktai, kurie jiems padėtų jaustis saugiau ir jaukiai savo kambaryje: sienų lipdukai, ūgio matuoklis, mielas vaikiškas paveikslėlis, pasaulio žemėlapis ar laikrodis.
  • 8–12-ečius domina žaidimai, kur jie gali pritaikyti savo skaitymo, skaičiavimo ir pasaulio pažinimo įgūdžius. Todėl jie mielai žais „Monopolį“, „Halli Galli“, „Mafiją“, „Alias“, „Dixit“ ir pan. Be to, šio amžiaus vaikus gali sudominti kūrybiniai rinkiniai, kurie moko siūti, velti, lieti vašką, gamintis papuošalus ir pan.

Geriausia dovana – naujos patirtys

Jei namuose vaikai turi daug žaidimų, dovanokite vaikams patirtis. Suorganizuokite lobių paiešką kieme ar parke. Pakvieskite juos į kino teatrą ar pramogų parką. Tokios pramogos ir smagios patirtys suteiks daug džiaugsmo tiek vaikams, tiek jums ir padės suprasti, kad galite daugiau nei įsivaizdavote. Be to, sukursite ypatingus prisiminimus tiek sau, tiek vaikui, apie kuriuos jis gali pasakoti ir užaugęs.

O jei nėra galimybių nupirkti vaikui žaidimų ar suorganizuoti pramogų, puiki Kalėdinė dovana gali būti ir „Šeimos laisvalaikio stiklainėlis“, kuriame ant gražių popierėlių būtų surašytos įvairios veiklos, kurias galėtų nuveikti visa šeima drauge. Ši dovana gali padėti suprasti, kad stebuklai slypi paprastuose dalykuose ir atrasti, jog labiausiai neįkainojama dovona – mūsų laikas, skiriamas vienas kitam.

Štai ir keletas įdėjų, kas galėtų būti įdėta į „Šeimos laisvalaikio stiklainėlį“:

  • Išsirinkite gėles ir jas nupieškite.
  • Žaiskite su Lego.
  • Parašykite po 5 dalykus, kodėl mylite kiekvieną šeimos narį.
  • Sukurkite bendrą piešinį.
  • Pagaminkite vakarienę drauge.
  • Nupieškite komiksą.
  • Sukurkite lobių žemėlapį.
  • Nupieškite atvirutes.
  • Surenkite pikniką.

Man atrodo, jog renkant Kalėdines dovanėles vaikui, svarbiausia yra ne dovanos kainą ar dydis, o tai, kiek pastangų įdėjote ruošiant ar renkant dovaną, kiek dovana parodo, kad vaikas jums rūpi. Dovana neturi tapti pagrindiniu šventės akcentu, o tik simbolis to, kaip jūs vienas kitą vertinate. Todėl prisiminkite, kad geriausios dovanos yra tos, kurios suteikia galimybę atsiskleisti vaikui, lavina jo problemų sprendimo įgūdžius ir kritinį mąstymą bei suteikią progrą atsiskleisti jo lakiai vaizduotei bei kūrybiškumui. Todėl vaikams reikia daugiau žaidimų, o ne žaislų. Jiems reikia daugiau dėmesio, o ne daiktų.

Linkiu visiems jaukių ir malonių akimirkų drauge per šv. Kalėdas.

Mokymosi motyvacija (4): kaip ugdyti vaiko savigarbą?

AURELIJA ANANJEVAITĖ

Kuo žmogus protingesnis ir geresnis, tuo daugiau pastebi gėrio žmonėse.“ (Blezas Paskalis) 

Praėjusiuose savo tekstuose kalbėjau, jog mokinių mokymosi motyvaciją sąlygoja žinojimas dėl ko vaikas mokosi, suteiktos galimybės pasirinkti mokymosi būdą ir patenkinti vaiko poreikiai. Bet vaikui nesiseks mokytis, siekti savo tikslų, patenkinti savo poreikius ar priimti sprendimus, jei jis negerbs savęs ir nepasitikės aplinkiniais.

Suprasti, ar vaikas pasižymi aukšta savigarba yra vienas sudėtingiausių dalykų. Todėl siekdama tai išsiaiškinti nuolat stebiu: kaip dažnai vaikas kalbėdamas apie save, lyginasi su kitais? Man atrodo, jei vaikas kalbėdamas su manimi pasakoja ne tik apie savo elgesį, bet ir apie klasės draugų poelgius, jis menkai gerbia ir myli save. Nesvarbu, ar jis apie klasės draugus atsiliepia labai gerai arba labai blogai. Man atrodo, kad jis tokiu būdu bando atrasti kuo daugiau įrodymų, kuo jis yra prastesnis už kitus.

Patikėkite vaikams suaugusiųjų užduotis

Todėl, jei norime, kad vaikas gerbtų ir mylėtų save, pirmiausiai mes, suaugusieji, turėtume jam parodyti, jog jis yra puikus tam tikroje srityje. Nesvarbu kokie tai sritis: vieni yra puikūs tėvų pagalbininkai, kiti turi gerą iškalbą, treti yra talentingi menininkai. Svarbiausia vaikui žinoti, kad jis yra naudingas, svarbus ir vertinamas. O tai, kad vertinate vaiką, galite parodyti pasiūlydami jam atlikti suaugusiųjų užduotis: paprašyti sudaryti pirkinių sąrašą, apskaičiuoti komunalinius mokesčius, paruošti pusryčius, suplauti indus ar išvesti šunį pasivaikščioti. Vyresniems vaikams galima patikėti suruoškite šventę arba padaryti kažką ypatingo kitam šeimos nariui.

Šeimoje apsikeiskite vaidmenimis

Kartais naudinga šeimoje ir apsikeisti vaidmenimis. Leiskite vaikui būti vadovu ir parodykite jam, kad jo parama svarbi jums. Nebijokite vaiko prašyti pagalbos, kad kažką pamokytų, paaiškintų, parodytų. Dažnai suaugusiems sunkiau suprantamos naujosios technologijos, vaiko paprašius pagalbos ir daugiau sužinosite, ir padėsite jam pasijusti svarbiu. Svarbiu jis pasijus ir padėdamas broliui ar sesei. Tokiu būdu jis supras, kad ir jiems reikalingas palaikymas, parama.

Kitaip tariant, vaikams patinka nors trumpam pabūti suaugusiu. Be to, atlikdami suaugusiųjų veiklas vaikai supranta, kad ir jie gali turėti įtakos savo ir šeimos gyvenimui, lavina atsakomybės jausmą ir tuo pačiu jaučiasi saugiau jį supančioje aplinkoje.

Padėkite vaukui jaustis saugiai

Saugumo jausmas labai svarbus ugdant vaiko savigarbą. Ir kuo vaikas geriau pažįsta save, šeimos narius, klasės draugus bei mokyklos bendruomenę, tuo jis geriau jaučiasi. Todėl, siekdami, jog vaikas jaustųsi saugus, raginkite jį eiti į būrelius, aktyviai dalyvauti klasės ir mokyklos gyvenime. Nespausdami ir neįkyrėdami vaikui, paraginkite  jį palaikyti atviras duris neįgaliam žmogui ar pamokyti trijų metų mergaitę užsirišti batus. Būtent sportinėje, meninėje ar savanoriškoje veikloje vaikas susiranda tikrus draugus ir atranda savuosius talentus.

 Gali būti, kad vaikas ieškodamas savo talentų, pakeis ir išbandys ne vieną veiklą. Priežasčių tam gali būti daug: vieniems nepatiks būrelio vadovas, kitiems sunkiai seksis sutarti su kitais vaikais, tretiems nebus priimtina būrelio veikla. Tačiau visas priežastis galima išsiaiškinti, tik nuoširdžiai pasikalbėjus su vaiku. Be to, pokalbis padės parodyti vaikui, kad jį priimate, palaikote ir jo nuomonė bei pasirinkimai yra gerbiami.

Vaikams svarbus tėvų pavyzdys

O pagarba labiausiai parodoma, kai tėvai ar kiti suaugusieji nemenkina nei savęs, nei aplinkinių. Ne kartą akcentavau ir šį kartą norisi priminti, jog labiausiai vaikus auklėja tėvų pavyzdys. Jei tėvai gerbs save, tai ir vaikai pradės gerbti save. Jei tėvai geba savimi pasirūpinti (gerai maitintis, išsimiegoti, mankštintis, skirti laiko sau), tai ir vaikas tai gebės. Jei tėvai drąsiai reiškia nuomone, tikriausiai, drąsos turės ir vaikai. Jei tėvai moka priimti pastabas ir remiantis jomis keistis, tai ir vaikai tai mokės. Užtat gal kartais verta išgirdus  iš kitų pastebėjimą tiesiog pasakyti “Ačiū, kad  manimi rūpinatės“?

Todėl pabaigoje norisi visiems palinkėti būti pastabiems, kantriems, rūpestingiems ir dažniau tikėti bei pasitikėti vaikais. O tada ir suaugusieji, ir vaikai atras naujus mokymo(si) ir mokslo lobius.

Motyvacija mokytis (3): ko reikia vaikams, kad jiems mokymasis taptų patrauklus?

AURELIJA ANANJEVAITĖ
„Kartais užtenka vieno saulės spindulio. Malonaus žodžio. Pasveikinimo. Glamonės. Šypsenos. Tiek mažai, kad tie, kurie yra šalia mūsų, taptų laimingesni.“ (Bruno Ferrero)

Praėjusį kartą aptariau tikslų, gebėjimo pasirinkti ir problemų sprendimo įgūdžių svarbą vaikų motyvacijai mokytis. Šį kartą norisi atkreipti dėmesį į vaikų poreikius ir ką dažnai pamirštame mokydami ar ragindami juos mokyti.

Dauguma pedagogų ir psichologų teigia, jog vaikas gali susitelkti ir gerai mokytis, kuomet yra patenkinti fiziologiniai, saugumo ir pripažinimo poreikiai. O vaiko noras mokytis stiprėja, kai mokiniui mokykloje jauku ir malonu, kai vaikas per pamokas patiria sėkmės ir bendradarbiavimo džiaugsmą bei kai patraukli mokymosi forma patenkina jo smalsumą.

Todėl kalbėdama su tėvais, dažnai jiems pateikiu šiuos klausimus: kaip vaikas susipažįsta su nauja aplinka? Kaip vaikas priima sprendimus? Kaip vaikas mokosi? Kada vaikas pasiekia gerų rezultatų: dirbdamas vienas ar grupėje? Šie klausimai padeda suprasti, koks yra vaiko mokymosi stilius ir kas vaikui padeda bei kas trukdo mokytis.

Tuo pačiu, būtent šie klausimai padeda suprasti, kad daugumai iki šiol yra gerai pažįstami ir suprantami tik du mokymosi stiliai: regimasis mokymosi stilius ir girdimasis mokymosi stilius. Tačiau dauguma pamiršta, jog yra ir kinestetinis/taktilinis mokymosi stilius. O prie šių trijų kai kurie autoriai prideda ir analitinį/intelektualųjį mokymosi stilius, kuris dažniausiai gali būti pastebimas tik vyresnėse klasėse.

Mokymosi stiliai

Tad dar kartą trumpai pristatysiu visus tris mokymosi stilius:

    • Regimasis mokymosi stilius. Šio mokymosi stiliaus mokinys geriausiai įsimena medžiagą, kuri yra pateikta filmuose, iliustracijose, grafikuose, diagramose, schemose, žemėlapiuose, lentelėse. Lengviausia jiems klausytis pasakojimų, kurie yra kupini spalvų ir vaizdinių. Regimojo mokymosi stiliaus mokiniai nemėgsta ilgų kalbų, vengia kalbėti apie jausmus. Geriausias pašnekovas tas, kuris žiūri jiems į akis. Todėl bendraujant ir mokant regimojo stiliaus vaiką, svarbu neliesti jo, laikytis nuo jo distancijos ir leisti jam pačiam vadovauti pokalbiui. Mokant, informaciją nuolat rodyti brėžiniuose, nuotraukose, diagramose ir raginti esminę informaciją pasibraukti žymekliu.
    • Girdimasis mokymosi stilius. Šio mokymosi stiliaus mokiniui mokymosi medžiagą reikia išgirsti ir tam, kad išmoktų medžiagą, jiems reikia akustinių įspūdžių, paskaitų, pokalbių, dialogų, diskusijų, muzikos. Girdimojo mokymosi stiliaus vaikai mėgsta daug kalbėti, diskutuoti, pasakoti istorijas, jiems būtina kalbėti telefonu, klausytis muzikos, bendrauti su kolegomis. Bendraujant su girdimojo mokymosi stiliaus mokiniais, galime dažnai išgirsti žodelius „klausau“, „girdėjau…“, „skamba įtikinamai“. Todėl bendraujant ir mokant girdimojo stiliaus vaiką, svarbu atkreipti dėmesį į savo balso toną, kalbėjimo tempą, nevengti su juo diskutuoti ir uždavinėti kuo daugiau klausimų.
    • Kinestetinis – taktilinis stilius. Šio mokymosi stiliaus asmenims mokymosi medžiagą reikia pačiupinėti ir perprasti, ką nors atlikti patiems. dalykus jiems reikia pažinti iš savo patirties. Jie geriausiai informaciją įsimena, kai turi galimybę ką nors patirti tikroviškai arba įsijausti į situaciją ir išgyventi ją vaizduotėje, eksperimentuodami ir išbandyti daiktus bei situacijas. Kinestetinio – taktilinio mokymosi stiliaus mokiniui svarbu tai, ką jis  jaučia, todėl dažnai kalboje naudoja žodelius  – „jaučiu“, „mane veikia“, „mane jaudina“, „mane varžo“, „nujaučiu, nieko gero nebus“. Bendraudamas laikysis arčiau pašnekovo, kartais lies už rankovės, rankos, o artimesniais atvejais – apkabins. Tad bendraujant ir mokant kinestetinio – taktilinio mokymosi stiliaus vaiką, svarbu padėti jam susikurti korteles, kurios padėtų mokytis, leisti jam bendraujant judėti, naudoti kuo daugiau gestų, dažniau keisti mokymosi aplinką.

Lengvas testas, kad pažintumėte vaiko mokymosi stilių

Tikriausiai, kyla klausimas, kaip nustatyti mokymosi stilių. Pateiksiu jums keletą klausimų, pasirinkite jums tinkamiausią atsakymo variantą.

  1. Nusipirkote naują iPad‘ą, bet sunku suprasti, kaip juo galima daryti balso įrašus. Kad geriau išmoktumėte naudotis iPad‘u, Jūs:

□ pažiūrite filmuką apie tai, kaip naudotis iPad‘u.

▲ tiesiog imate iPad‘ą ir daug kartų bandydamas, išsiaiškinate, kaip galite padaryti balso įrašą.

○ paprašote, kad kažkas kitas papasakotų apie tai, kaip naudotis iPad‘u.

  1. Per mokyklos ekskursiją atvykus į muziejuje, pirmiausiai:

□ apsižvalgote ir susirandate muziejaus žemėlapį, kuriame nurodyta, kokios parodos jame yra.

▲ žengiate į pirmą pasitaikiusią parodą ir apžiūrite eksponatus.

○ pasikalbate su gide ir išsiaiškinate, kur kokią parodą galima rasti.

  1. Mama paprašė nueiti į parduotuvę ir nupirkti produktus vakarienei.  Jūs:

□ susidarote reikiamų produktų sąrašą;

○ pasiimate telefoną ir paprašote, kad mama dar kartą pasakytų ko reikia;

▲ išgirdęs reikiamų produktų sąrašą, mintyse apeinate visą parduotuvę ir susidarote planą, kur pirmiausiai eisite ir kur eisite toliau.

Jei daugiausiai surinkote kvadratėlių, jūsų mokymosi stilius yra regimasis, jei daugiausiai trikampėlių – kinestetinis – taktilinis mokymosi stilius, o jei apskritimų – girdimasis mokymosi stilius.

Aišku, šie klausimai yra skirti tik suprasti, koks yra dominuojantis jūsų ar jūsų vaiko mokymosi stilius. Tuo pačiu, šį minį testuką pateikiau ir dėl to, kad pasitikrintumėte, ar taikote tinkamus mokymo(si) būdus. Bet labiausiai norėjau pastebėti, jog tiek mokytojai, tiek tėvai nepelnytai pamiršta kinestetinį – tekstilinį mokymosi stilių. Juk šiuo metu augame pasaulyje, kupiname išmaniųjų technologijų, tad vis daugiau vaikų, kurie mokydamiesi naudoja kinestetinį – taktilinį mokymosi stilių. Vaikus vis labiau traukia interaktyvios knygos, lentos, užduotys ir žaidimai. Man ir pačiai ne visada buvo lengva suprasti kinestetinį – taktilinį mokymosi stilių, tad daug ieškojau. Noriu ir su jumis pasidalinti savo atradimais kaip galima mokyti geografijos, anglų kalbos, istorijos, fizikos ar kitų dalykų. 

Taigi, kiekvienas iš mūsų mokosi skirtingai ir dažnai atrandame savų mokymosi būdų. Tai labai svarbu prisiminti ir bendraujant su vaikais, mokant juos. Todėl bendraujant su jais, padedant jiems mokytis, ruošti namų darbus, raginu būti kūrybiškiems žaismingiems ir kantriems. Juk ir jiems reikia leisti atrasi savų mokymosi būdų.

Mokymosi motyvacija (2): mokome vaiką pasirinkti ir priimti sprendimus

AURELIJA ANANJEVAITĖ
– Gal malonėtumėte pasakyti kur man iš čia eiti? 
– Tai labai priklauso nuo to kur nori pakliūti, – atsakė Katinas. 
– Kad man nelabai svarbu, kur… – tarė Alisa. 
– Tada koks skirtumas, kur eisi, – atsakė Katinas. 
(Luisas Kerolis, “Alisa Stebuklų šalyje“)

Pirmajame įraše apie mokymosi motyvaciją užsiminiau apie tai, kaip svarbu vaikus įkvėpti, supažindinti su profesijomis ir mokyti išsikelti tikslus, kurie būtų konkretūs, pamatuojami, pasiekiami, prasmingi ir apibrėžti laike. Tačiau, kaip ir ištraukoje iš knygos „Alisa Stebuklų šalyje“, taip ir realybėje, vaikai dažnai yra pasimetę tarp daugybės veiklų ir jiems sunku pasirinkti vieną vienintelį tikslą. O blaškymasis nuo veiklos prie veiklos stipriai išvargina, ypač jei nežinoma, ko siekiame imantis vienos ar kitos veiklos. Todėl be to, jog vaikams svarbu padėti išsikelti tikslus, būtina mokyti vaikus ir pasirinkti.

Mokėjimo pasirinkti įgūdis labai svarbus kiekvieno žmogaus gyvenime. Jei gebame pasirinkti, mums lengviau spręsti konfliktus, priimti sprendimus bei įveikti iškilusius sunkumus. Taigi, kaip lavinti mokėjimo pasirinkti įgūdį? Užsiėmimų su tėvais metu dažniau rekomenduoju:

Leisti vaikams būti savo kūno šeimininkais.

Kaip dažnai būna, jog suaugusiesiems atrodo, jog jie geriau žino, kada vaikui šalta, karšta, kada vaikas yra alkanas, o kada – sotus. Dažnai net paaugliui yra liepiama apsirengti, nes kitaip sušals ar pavalgyti, nes atrodo per liesas. Arba atvirkščiai, liepiama nustoti valgyti, nes jau yra vėlu vakarieniauti ar užkandžiauti. Tokiu būdu vaikas mokomas, kad tavo kūnas priklauso ne tau, o suaugusiems. Tik jie ir gali žinoti, ko labiausiai tau reikia ir tik jie gali padėti tau apsispręsti. Taip vaikas praranda galimybę (o vėliau ir atsisako) spręsti, kada apsirengti ar nusirengti, kiek valgyti ir pan. Tačiau jei leisime pačiam vaikui rinktis, kaip rengtis, kiek valgyti, kaip miegoti, vaikui bus lengviau priimti sprendimus, susijusius ir su mokslais. 

Neskubėti atsakyti į vaiko klausimus.

Kai vaikas užduoda klausimą jums, nesiverskite per galvą ieškodami atsakymo į jo klausimą. Geriau vaikui pasiūlykite drauge atsakymo paieškoti internete, žodyne ar enciklopedijoje. Svarbu suteikti patiems vaikams galimybę pirmiausiai patiems atsakyti į klausimus. Jei vaikai mokysis ieškoti informacijos internete, žodynuose, enciklopedijose, jie mokysis atsirinkti informaciją, kuri yra svarbi, o kuri – ne, lavins savo kritinį mąstymą. Visa tai gali praversti tiek mokantis, tiek bendraujant su bendraamžiais. Tad dažniau vaiko paklauskite: „O kaip tu manai?“.

Leisti vaikui priimti sprendimą.

Pasistenkite atsakyti į klausimą: kaip dažnai iš ryto jau vaikui esate paruošę rūbus, su kuriais jis eis į mokyklą? Jau girdžiu atsakymą: „Rytais reikia skubėti, tad ir suruošiame už vaiką rūbus.“ Sutinku, kad ryte dažnai būna mažai laiko, bet, kas trukdo iš vakaro drauge su vaiku susidėti kuprinę, pasiruošti rūbus. Vaikui reikia leisti pasirinkti, kokias kelnes ar suknelę apsirengti, ko nori įsidėti priešpiečiams į mokyklą, kada ruošti pamokas: pailsėjus ar iš karto grįžus iš mokyklos. Jei vaikas neįgyja pakankamai patirties, neišmoksta pasirinkti, tai ir suaugus jam bus sunku priimti sprendimus, susijusius su karjera, gyvenimo būdu, partneriu.

Leisti vaikams eksperimentuoti.

Vaikas mokės ir gebės pasirinkti tik tuo metu, kai jis bus daugybę dalykų išbandęs. Todėl vaikui reikia erdvės, kuris jis galėtų eksperimentuoti, išbandyti tai, kas jam nauja. Kartais vaikams reikia leisti patiems šeimininkauti virtuvėje, padaryti savą tvarką kambaryje, piešti pirštais, mediniais pagaliukais ar šiaudeliais. Tokiu būdu vaikas lavins savo kūrybiškumą ir mokysis suprasti, kas jam patinka, o kas – ne bei kiek laiko gali skirti pomėgiams, poilsiui, o kiek laiko mokslams.

Paskatinti visus šeimos narius dalyvauti sprendžiant, kuo turėtų šeima užsiimti.

Nesvarbu kokio amžiaus vaikai ar kiek vaikų yra šeimoje, priimant visai šeimai svarbius sprendimus, turi dalyvauti visi šeimos nariai. Jei perkate šaldytuvą, planuojate kelionę ar savaitgalio išvyką, šiame planavime turi dalyvauti ir vaikai. Svarbu vaikų paklausti, kur jie norėtų vykti atostogoms, ką norėtų veikti savaitgalį, kokio šaldytuvo ar skalbimo mašinos jų nuomone labiausiai reikia. Gali būti, kad ne visi vaikų pasiūlymai tiks, bet vaikams labai svarbu būti išklausytiems. Be to, jie dalyvaudami svarbaus pirkinio pirkime ar kelionės planavimo mokysis įvairių būdų, kaip galima priimti sprendimą ar spręsti problemą.

Aptarkite tikroviškas sprendimų priėmimo situacijas.

Dažnai vaikai nenori mokytis, nes jie nežino nuo ko pradėti mokytis, nes visose dalykuose, kuriuos mokosi, kyla sunkumų. Tad kartais vaikams svarbu padėti įsivardinti, kokie sunkumai kyla, pavyzdžiui, vaikas nesupranta trigonometrijos uždavinių. Drauge su vaiku reikia aptarti, kas galėtų padėti suprasti trigonometriją ir visus būdus užrašyti. Pavyzdžiui: 1) kreiptis konsultacijos į matematikos mokytoją; 2) paprašyti pagalbos geriausiai matematiką išmanančio klasės draugo; 3) paprašyti, kad trigonometrijos padėtų mokytis vyresnis pusbrolis. Tada pasidomėti vaiko, kuris iš šių būdų jam yra tinkamiausias ir paraginti jį išbandyti. Taip vaikas supras, kad vienai problemai išspręsti yra ne vienas ir gebės pasirinkti, kuris sprendimas yra jam priimtiniausias.

Taigi, jei norime sumažinti vaiko pasimetimą nusistatant ir siekiant tikslų, turime jam leisti eksperimentuoti, pačiam rūpintis savimi ir  dalyvauti šeimai svarbių sprendimų priėmime. Suprantu, kad visus pasiūlymus sudėtinga įgyvendinti iš karto. Net nesiūlau. Greičiau siūlau pasvarstyti, ko dabar labiausiai reikia jūsų vaikui ir tą įgūdį ir lavinti tik nepamirškit, kad pokytis įpročiu tampa tik po dviejų mėnesių.

 Nuotrauka iš http://loretablog.blogspot.com/2012/02/alice-in-wonderland.html